Klevo lapelių pasakos tęsinys - Draugių pasakojimas

Tą dieną, kai baigėsi pamokos, kai valytoja užrakino klasės duris ir kai užsidegė gatvės žibintai, paveikslėlyje ir vazelėje besipuikuojantys lapeliai atgijo ir pradėjo šnekučiuotis. Žiugždėdami savo sausais lapeliais jie klausėsi gatvės garsų ir margieji vazelės gyventojai ėmė porinti savo dar negirdėtą istoriją.

                                        Švilpt, švilpt, švilpt,
                                        Aš – vėjas linksmuolis.
                                        Švilpt, švilpt, švilpt,
                                        Dirbu savo darbą uoliai.

            Tada vėjas piktai ūžtelėjęs sustojo ir susimąstęs reikšmingai pažvelgė į  mūsų klevą:
- Ech, seni, nesugebi nulaikyti lapų? Duokš, palengvinsiu tau naštą.
            Ir stipriai papūtė. Pažiro lapų margumynas. Pasigirdo lapelių aimanos:
- Ai!
- Oi!
- Skauda!
              Tuo metu  mes atsiskyrėme ir nuskridome į laukų pusę. Nebetekę jėgų nusileidome  ant šaltos kietos žemės. Po kelių valandų pradėjo pliaupti lietus tarsi iš kibiro. Lašai krito kaip kruša ir mums oi kaip skaudėjo.
                Kitą dieną meiliai prašvito saulė ir išdžiovino mūsų rūbelis:
- Puiku. Vakarykštė diena buvo baisi . Tiek skausmo patyrėme.
- O dabar – kylame aukštyn.
Mes skridome susikibę už rankučių. Vėjas pradėjo pūsti į priešingą pusę ir mano draugas lapelis neišlaikė ir pasileido atgalios.  Jis riktelėjo iš siaubo.
                  Vakarų vėjas, stebėdamas šį cirką iš pasalų, galvojo „Pražudysiu? Fū. “ Jis išsiviepė, „Aš jums užkursiu tokią pirtį, kokios jūs dar neregėjote. “ Vėjas pasisuko ir išskrido susikviesti brolius vėjus. Visų pirma, jis nuskrido pas Rytų vėją. Tas, pasirodo, begulįs ant lovos ir beknarkiąs, o nuo jo knarkimo net namas drebėjo. Vėjas papurtė savo brolį, bet tas ir toliau knarkė. Tada Vakaris pakilo ir išskrido pas Šiaurį. Namuose Šiaurio nebuvo, tad  Vakaris jo palaukė. Laukia,  laukia, nesulaukia. „Kur jis dingo“ – pamanė Vakaris.  Ir išskrido.
                  Tuo metu  mes pastebėjome supresuotų šiaudų rutulį, kuriame buvo skylutė. Įlindom į tą skylutę ir laukėme, kas  bus toliau.
                  Vakaris nuskrido pas Pietį, kuris atsisėdęs ant sofos, švilpiniavo.
- Sveikas, - tarė Vakaris, - gal skrendam pagąsdinti lapelius?
- Oi ne, - pasakė Pietys, - mano širdis per minkšta.
- Ak šitaip? – riktelėjo Vakaris, - daugiau nebevadink manęs broliu, mulki.
- Gerai, aš mulkis, bet tada tu beširdis, - atrėžė Pietys.
                  Vakaris išgirdęs šiuos žodžius išėjo, užtrenkė duris ir išskrido gąsdinti lapelių, tačiau atskridęs nerado nė vieno.
- Na man šiandien sekasi, - sušnibždėjo vėjas.
                  Tačiau jis išgirdo plonyčius balselius šiaudų rutulyje ir jo veide įsižiebė viltis. Įsitikinęs, jog jam nesivaidena, jis susuko sūkurį ir paleido rutulio pusėn. Ūžt! Šiaudų rutulys pakilo į orą ir kiek paskridęs, šlumštelėjo ant žemės ir nuriedėjo vienos fermos pusėn. Mes aiktelėjome. Rutuliui riedant, iškritome ant šaltos žemės ir pakilo skristi.
- Skrendam į kaimą, - riktelėjo vienas iš lapelių.
- Pirmyn.
O ten nes sutikome Mortą, pakliuvome į jos rankas ir tapome gražia puokšte.
Lapeliai linksmai sausu balsu nusikvatojo ir ilgai laimingai mokinių klasėje gyveno. Gal ir dabar tebegyvena, jei tvarkingoji mokytoja jų neišmetė į šiukšlių dėžę.