Klevo lapelių pasakos tęsinys - Skraidančių lapelių pirmoji kelionė

Ant viso klevo buvo tūkstančiai gražių lapelių, kuriuos išsprogdino senelis klevas pavasarį, o ant vienos šakelės buvo du klevo lapeliai. Vienas džiaugėsi auksine savo spalva.
              -    Oho, koks aš gražus.
- Taip, tu gražus, o aš – nelabai, - nusiminė kitas lapelis, kuris buvo žalsvas.
- Tu toks pat gražus kaip aš, - šyptelėjo auksinis lapelis.
          Taip jiems besikalbant papūtė siaubingas vėjo gūsis. Lapeliams laiko nebuvo sureaguoti į šį vėjo smūgį... laiko nebuvo... Ir taip nuplėšė juos nepalikdamas nė kotelio... Vėjas prašvilpė tarsi sakydamas: „Atėjo laikas, mielieji... Aš esu Šiaurės vakarų vėjas...  Pasistengsiu jus nublokšti į pelkę, kur jūsų nei pastebės, nei paims joks žmogus... “
- Dar pažiūrėsim, - atšovė auksinis lapelis.
- Tu man taip sakai? – gergždžiančiu tonu nusijuokė vėjas ir dar stipriau papūtė.
- Nesiputok, ponas vėjau, - ramiai pasakė lapeliai, - mes ir patys mokam reguliuoti skridimo kryptį, - ir jie pasuko į kitą pusę, kur atsitrenkė į beržo šaką.
- Na va, mes ir vėl ant medžio, - pasakė žalias lapelis.
- Bet ne ant savo, - prunkštelėjo vėjas ir išsiviepė.
            Papūtė dar stipresnis vėjas. Deja, ir vėl nebuvo laiko sprendimui... Vėjas juos nešė, nešė, kol lapeliai sugebėjo pasipriešinti vėjui ir nuskrido ant ūkininko vargano namelio stogo. Lapeliai manė, kad pasislėpė nuo vėjo, bet staiga išgirdo jo gražų balsą:
- Cha cha cha, vis tiek aš jus suradau.
- Suradai, ponas vėjau, tačiau mes nepasiduosime.
            Išgirdęs tokius žodžius, vėjas labai užsiuto. Pradėjo pūsti toks vėjas, kad net ūkininkas išgirdęs švilpesį išėjo iš trobos. Vos tik atidarė laukujes duris, vėjas švilpt ir nupūtė jo skrybėlę nuo galvos. Ūkininkas leidosi paskui kepurę. Lapeliai plast plast sklendė oru, kol nusileido ant akmeniu grįstos žemės.
                Jie prisiglaudė prie akmenų ir kantriai laukė, kol juos kas nors paims.