Tolis

Pakyla paukščiai sukeldami šlamesį,
ir nerimą nusineša paleisdami į vandenį,
lyg akmenį, trenksmu prižadinantį,
paviršiuje žiogus išbaidantys.

Vis tik linguoja smilgos, tarsi pagal maršą,
ir kelią žvilgsnis seka link pakalnės,
taip dingsta tolumoj visas pasaulis,
štai kuriasi nauji, gal mielesni garsai.