Laužo šviesa naktyje

Ryškiai violetinė šviesa atkakliai ir nepailsdama plaikstėsi tamsoje mėgindama pakilti virš žemės, jos purvo ir kasdienybės. Į šalis spragsėjo švytinčios svajonių žiežirbos, pakildavo aukštėliau laužo, tada, spindėdamos ramų, apgalvotą džiaugsmą, bei besimėgaudamos kiekviena skrydžio akimirka, leisdavosi šalimais. Švelniai nutūpdavo ant samanų paklotės ir dar kurį laiką spingsėdavo. Nukritusią žiežirbą tučtuojau apspisdavo mažučiai, nepūkuoti ir nesimpatiški tamsos gyviai, bandydami užgniaužti savyje neapykantą ir tikėdamiesi švieselėje surasti viltį, nugalėsiančią tamsą. Bet viskas, ką jie rasdavo – tai tyliai gęstančios svajonių žiežirbos. Jie nusivildavo, sekudės dalį suabejodavo violetinių svajonių praktiškumu, bet galų gale imdavo džiaugtis bet kokiu šviesos trupinėliu jų gyvenime.

Sėdėjau sukryžiavęs kojas prieš laužą ir žvelgiau į liepsnojančią violetinę ugnį, stengdamasis nepastebėti už jos glūdinčios tamsos. Karts nuo karto įmesdavau laužan beatodairišką  ir nepamatuotą ryžtą keistis, žiūrėdavau, kaip aršiai jį plėšo ugnies liežuviai, tada po truputį visa tai pavirsta besistiebiančiais tirštais ir švelniais dūmais, kurie užpildo juodą tuštumą, ir niekas nebebūna kaip anksčiau. Pasikeičia. Kaip ir nepaliaujamai liepsnojanti svajonių laužo ugnis.

Rankose laikiau ką tik pražydusių kačiukų šakelę. Maži, pūkuoti, baltučiai, ką tik išsprogę kačiukai vis dar buvo akli, savo švelniom letenėlėm negrabiai gaudė ore tvyrančią ramybę. Pavieniui nuskambėdavo tylus, neįkirus miauktelėjimas lyg jie protestuotų, jog yra patys tyriausi padarėliai, todėl negali nieko geresnio pasiimti iš begalinės tamsos, o tik pasidalinti gėriu.

Susimąsčiau, ar nėra liūdna priverstinai būti geru. Ne, tokios mintys ne šiam vakarui, tariau sau ir įmečiau dar vieną neišsipildžiusią svajonę į ugnį. Gana būti ežiuku, kuris gailisi ant jo spygliukų pasmeigto obuolio.

Tiesiog toliau žiūriu į laužą. Liepsnos palaipsniui užpildo giliausias ir tamsiausias sąmonės kerteles, užkirsdamos kelią piktoms, dygliuotoms mintims. O jei kuri prasiverždavo, tai tučtuojau pavirsdavo pelenais, tamsiu atsiminimu.

Ir kai realybė uždėjo savo delną ant peties, ragindama sugrižti, aš tol nepasidaviau, kol ji nesutiko leisti išsinešti violetinės ugnies delnuose.