Rašyk
Eilės (72434)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10369)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







ĮŽANGA



  Dabar stoviu ant bedugnės krašto sau į galvą įrėmęs 9mm „glock‘ą“. Kodėl tai įvyko? Šiuo metu į tokį klausimą atsakymo neturiu, turbūt jis slypi kažkur... galbūt kažkur giliai mano viduje, gal tik širdyje, o gal atsakymas išvis neegzistuoja. Gal... Aš nedvejoju ar spausti gaiduką ir išsitaškyti sau smegenis, tokios dvejonės mano galvoje nėra. Aplink krintantys medžių lapai nusidažę raudonai it krauju, kažkur penkta valanda vakaro, o gal ketvirta, tiksliai pasakyti negaliu – laikas man nebeegzistuoja. Atrodo, kad šeštadienis, ne aš pasirinkau tokią dieną atimti sau gyvybę, ši diena pasirinko mane. Esu tik aš ir mano mintys. Tik mes, atrodo, kad mintys – neatsiejamas žmogaus dalykas, bet šiandien mes atskirai, viskas kas manyje - išsisklaidė, ta visuma tapo atskirais dalykais, tam, kad gėltų įvertinti padėtį blaiviai. Žinoma, atrodo gana juokingai, kai žmogus nusprendęs atimti sau gyvybę šitaip kalba, ypač apie padėties įvertinimą blaiviai. Aš nesu nei koks ligonis, nei koks nestabilios psichikos žmogus. Aš esu paprastas. Esu toks kaip ir tu, kaip jis ar ji dirbantis parduotuvėje, kaip antai tie įsimylėjaliai vaikštantys parke ar sekso ištroškusios kekšės, kurios dulkinasi su visais, net ne dėl pinigų, o dėl malonumo, aš kaip kalinys, tik įkalintas savo kalėjime ir prašantis atleidimo už viską ką esu padaręs, o dar labiau už tai ko nespėjau padaryti... Tokias mano mintis nuneša stiprus vėjo gūsis, žolės jau nebėra, rudenį dingsta visa gyvybė, ji dingsta, kad po žiemos galėtų atgimti naujai. Pradeda lyti, lietus daužosi į mano kapišoną versdamas greičiau padaryti tai ko atėjau čia. Aš stoviu ant kalno, nes iš čia galiu matyti viską kas pasmerkta miriop, iš čia matau viską... Savo mintimis aš nusileidžiau į to kalno apačią ir matau save iš apačios, galiu pakilti į orą ir stebėti save iš viršaus. Per tiek laiko išmokau kontroliuoti tokias keliones. Žinoma, jos nevyksta tiesiogiai, tai tiesiog mano vaizduotė, vienintelis dalykas, kurį visada puikiai kontroliavau ir valdžiau. Tai dalykas, kuris niūriomis dienomis mane nugabendavo į tokias vietas, kurių realybėje nėra, ten – kur norėdavau atsidurti, vos per mažiausią sekundės dalį ten ir būdavau. Turiu daug laiko, nes laiko iš tiesų neturiu visiškai, šis matavimo vienetas dingęs. Kam man reikia daryti pagal kažkieno suplanuotą grafiką, pagal kažkieno išrastus skaičius: atsikelti septintą, nusiprausti, papusryčiauti, pasiimti daigtus ir į mokyklą, lygiai trečią turiu būti namie, padaryti namų darbus, pamiegoti dieninį pokaitį ir lygiai vienuoliktą nueiti miegoti, ir vėl į tą pačią rutiną. Prasmės nerandu. Ir, turbūt, nerasiu. Nerasiu, nes nebebus kada iešoti – manęs nebebus, nors jos ir nėra. Visi dalykai kuriuos darome, dėl ko stengiamės – beprasmiai. Visada kažko lauki, o kai sulauki tik supranti, kad turi atsirast kitas dalykas, kurio galėtum laukti, aišku, sulaukus sekas daugiausia savaitė džiaugsmo ir gyvenimas vėl stoja į savo vietas. Vėl viskas tampa kaip anksčiau, tik dabar turi laukti kito dalyko, kuris duos tau savaitę euforijos ir taip viskas kartojasi iki gyvos galvos. Koks pats skaudžiausias dalykas gyvenime? Turbūt kiekvienam jis kitoks. Koks tasdalykas man? Hegh... Kai suvoki, jog žmogui, kuriam turėtum būti viskas – esi niekas. Net neegzistuoji. Na gerai, gal perdedu- egzistuoji, bet tik tiek ir nė trupučio daugiau. Niekad tau nepadės bėdoje, greičiau iš tos bėdos išsišaipys, vietoj to, kad padėtų, kad bent kartais pasirūpintų. Juk mums tiek nedaug reikia, mes tokios trapios būtybės. Aš neprašau paguodos, toli gražu ne. Aš ne to tipo žmogus. Dabar nebereikės nieko, visiškai nieko. Aš pakeliu rankas į dangų, nusišypsau lietui paskutinį kartą ir... Iki, pasauli.








ŽIEMA
 

  Žadintuvas mane žadina septintą ryto pranešdamas, jog laikas judėti į mokyklą. Išlipu iš lovos, apsirengiu, trindamas traškanotas akis lėtai nutipenu į vonią, nusiprausiu. Nepusryčiauju, pasidarau kavos ir surūkau cigaretę. Lauke šalta, visa ši begalinė erdvė nudažyta baltai. Kol grandau automobilio prišalusį stiklą, šuo spėja padaryt visus savo „reikalus“. Įvedu atgal į kambarį ir išvažiuoju į mokyklą. Kaip visada, mano „playlist‘ą“ sudaro repas, su juo aš nubundu ir užmiegu. Su repu – visa mano diena. Visa mano diena su ausinėmis, be menkiausių problemų, atrodo.
  Negalėčiau pasakyti kas blogai, mano gyvenimas atrodo normalus, na, gal meilės reikalai kiek kankina, kadangi esu vienišas, bet dėl to per daug nesuku galvos – pasaulyje pilna merginų kurios vėliau ar anksčiau norės su manimi pasidulkinti. Gal per daug dėmesio dedu į seksą, nes meilės niekada nebuvau patyręs. Visada tik kažkoks durnas apsikvailinimas prieš save ir aplinką. Ne, dėl to aš neimu į galvą, aš nestresuoju. Tiesiog taip mano gyvenimas surėdytas ir aš nė kiek nepykstu ant tų, sekso ištroškusių, 18-mečių merginų. Mano gyvenimas juda ta pačia vaga. Kiekvieną dieną tas pats per tą patį. Ir taip visus 18 metų... Bet juk ne man vienam taip, tiesa? Paprasčiausiai visi su tuo susitaikėm, einam tais pačiais keliais net negalvodami, kad einam. Mes – robotai, kurių kelias nustatytas, užkoduotas giliai. Taip giliai, kad nerandame kur tą kodą pakeisti.
  Ši žiema slenka kaip ir ta prieš tai buvusi, ar buvusi dar prieš tai. Bet ši žiema, tai pirmas žingsnis į mano kitokią būtį.
  Sninga. Iš dangaus krinta dideli sniego kąsniai, kurie krenta man ant galvos. Rūkau mokykloje. Rūkymas man padeda atsipalaiduoti, tas tris minutes pabūti kitur, nukeliauti kažkur. Ten, kur noriu būti. Kur noriu būti tik aš. Mano visa diena sudaryta iš tokių menkų, rodos, visiškai nereikšmingų įvykių, bet šią žiemą, šioje baltoje erdvėje aš pirmą kartą pajutau meilę... Ne tą meilę seksui, bet tikrają, tą pamestą savęs antrają dalį. Tą žmogų, kuris mane išmokė pažiūrėti į viską kitaip, kitu kampu, kitaip įvertinti pasaulį.
  Kiek pamenu, buvo penktadienis. Aš dariau savo beprasmius savaitgalinius dalykus – išgertuvės iki paryčių, nes šitam šūdkaimyje daugiau ką veikti nebuvo. Savaitgaliais galėjai tik pasigerti iki žemės graibymo. Atrodo, kad viskas įvyko po kalėdų ir Naujųjų metų. Mano šventės buvo apgailėtinos – prisigėriau iki žemės graibymo ir turbūt kam nors apvėmiau batus, todėl per daug čia ir neišsiplėsiu. Lauke gal kokie minus dešimt, o man galvoje tikslas vienintelis – parsigaut kažkaip iki namų ir eit miegot.
  Pažinojau tokią panelę, na, koks tas šiuolaikinis pažinojimas: skype‘ai, one‘ės ir facebook‘ai. Ir kažkokiu stebuklingu būdu ji atsirado čia, čia kur ir aš. Susitikimą pamenu kaip šiandien – ji stovėjo su drauge prie parduotuvės, laukė manęs. Ėjau ne vienas, išgertuvių spot‘e susiradau bendražygį. Vos pamačiau ją, iškart kilo mintis kaip reikėtų man vis dėl to su ja pasisveikint. Nebuvau patyręs daugiausia su moterimis, teikiau pirmenybę seksui ir neįpareigojantiems pasidulkinimams, o čia... Vos pamačiau tą tamsų siluetą naktyje... Ji vilkėjo juodą striukę ir... įlipau į pelkę:
-Ai blet, ne vietoj pasitaikė.
Ji nusijuokė.
-Labas, - pasakiau, - seniai laukiat?
-Hi, kokį dešimt minučių, galėjot ir greičiau ridentis.
-Einam kur, ką?  Čia juk nestovėsim visą vakarą.
-Kad mes laiko nedaug turim, valandą kokią.
  Patraukėm visi link kultūros namų. Pokalbis vystėsi apie nieką, su įvairiais juokučiais ir kartais nelabai vykusiais „prikolais“. Pamenu, kad pasakojau savo išgalvotą pingvinų teoriją ir kitokius menkniekius, o galvoje sukosi tik viena mintis „man tavęs nežmoniškai reikia, aš PRIVALAU tave gauti“. Lydint ją namo, nežinau, kas man užėjo, bet abu nusiritome nuo kalno. Tai žmogus, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime, bet atrodo, lyg būčiau pažinojęs visą savo gyvenimą ir dar daugiau. Tai žmogus, kuris tą vakrą, per tą valandą ištrynė mano vektorių kodą ir įdiegė naują funkciją „gauk ją, tu privalai. “. Kiekvieną dieną aš siekiau jos, aš bandžiau parodyti kaip man jos reikia ir kas ji man.
  Žiema slinko pirmyn, pavasaris artėjo ir aš ją gavau. Gavau dar žiemą. Tai buvo pati geriausia diena mano gyvenime, diena mano NEAPGAILĖTINAME gyvenime. Man patiko kažkam būti viskuo, būti svarbiausiu dalyku kažkieno gyvenime. Tai teikė neapsakomą malonumą man. Tai teikė neapsakomą malonumą Jai.
  Pamenu pirmąjį bučinį. Mano mintys kaip niekad buvo visiškai tyros, neturėjau nė menkiausios minties apie seksą. Aš tiesiog norėjau būti, leisti laiką kartu. Kas apie bučinį? Rūkau, ji irgi. Kažkokiu stebuklingu būdu dingo šviesa ir... Mes pasibučiavome. Tą akimirką laikas sustojo, pasaulis nustojo suktis, muzika nutilo, visi žmonės dingo: likome dviese – tik aš ir ji. Jos ranka lietė mano žandą, mano plaukus. Tobula.
    Žolė pradėjo žaliuoti, medžiai irgi ėmė įgauti spalvą, o aš buvau neapsakomai laimingas, aš buvau laimingiausias žmogus pasaulyje, laimingiausias visoje planetoje. Pats laimingiausias...


PAVASARIS

  Žemė prabudo gyvybe, šypsenas žmonių veiduose dabar pamatyti daug lengviau negu tai galėjai padaryti žiemą. Mano meilė jai ne silpnėja, o su kiekviena diena, su kiekviena sekunde tik stiprėja. Bet galiausiai visi gauname tą smūgį, tiesiai į širdį ar paširdžius, į savo silpniausią vietą. Tokį smūgį gavau ir aš. O kaip gavau? Hegh... Jos gimtadienis, manęs kažkodėl net nepavadino, gavau progą apsilankyti tik kitą dieną. Pamenu atrodo buvo šilta diena ir vyko kažkokia muzikos diena ar koks mėšlas. Na, nėra čia ko gilintis. Tą dieną prisigėriau kaip šuo. Na, gėrėm ne dviese, bet gėrėm. Gamtoj, lauke. Man galvoje kirbėjo, kad tai dar viena tobula diena... Bet... Bet tai buvo tik optinė apgaulė. Išėjom paklaidžioti po parką, visur viskas trykšta gyvybe, žaluma. Radom nuošalesnę vietą prigult ir ką? Kokį sakinį man drėbė tiesiai į akis, kokį smūgį gavau?
-Tu man NUSIBODAI.
  Neturėjau ką atsakyti. Išvykau namo. Tą dieną sužinojau kas yra draugystė. Ne su mergina, bet kas yra draugai. Kas yra kas.
  Saulė nusidažė juodai, mėlynas dangus tapo kruvinas. Mano akys pasruvo ašaromis, norėjau, kad tai būtų buvęs sapnas, bet tai buvo realybė, mano skaudi realybė. Grįžau namo, buvau nežmoniškai girtas. Dar būdamas su ja, paskambinau vienam, tuo metu, pažįstamam ir susitariau, kad paims mane kai grįšiu. Tie du žmonės praskaidrino man tą dieną, nes tikrai maniau, kad mirsiu. Taip atradau draugus. Du geriausius draugus.
  Jie nežibėjo auksiniu charakteriu ar reputacija, nežibėjo ir geru elgesiu, bet tai buvo tie žmonės dėl kurių galėjau paaukoti savo galvą.
  Laikui bėgant susitaikiau ir su savo meile, nuo tada mūsų santykiai tapo tvirtesni. Tą pavasarį radau draugus ir meilę. Tai buvo lyg atgimimo laikotarpis, toks, kuris parodė kas yra gyvenimas ir kas yra kas. Tai padėjo man atsistot ant kojų ir į viską pažiūrėti naujai.






VASARA


  Atostogos, viskas nušvito naujomis spalvomis. Viskas klostėsi gerai. Atėjo ir ta pasimylėjimo minutė, kai žinojau, jog šiandien gausiu. Buvau neapsakomai laimingas, bet tuo pačiu ir bijojau. Net jeigu anksčiau sakiau, kad mėgstu neįpareigojančius pasidulkinimus... Hegh, galbūt ir būčiau mėgęs, bet realybė, kad buvau pats didžiausias skaistuolis.
  Eilinis susitikimas, grįžome pas mane... Nesigilinsiu į detales, tai dar viena pasaka... Pasaka apie tave ir mane. Pasaka apie mus su laiminga pabaiga, su svajonėmis apie tolimesnį gyvenimą, apie du vaikus, nuosavą namą, darbus ir amžiną meilę. Bet kodėl viskas griūva? Kodėl gyvenimo gale lieka tik draugai? Tik tie žmonės tavęs nešduoda ir neparduoda.
  Vasara slinko, gyvenau svajonėm apie ateitį, apie mus ir mūsų vaikus.
  Savitėj susitikdavom kelis kartus, kol nebuvom kartu laiką leidau su tais, kurie neišduoda. Gyvenimas ėjo tobulai. Visa vasara buvo tobula. Saulės spinduliai džiugino ne tik mane, bet ir aplinkinius, kartais įsiveldavau į kokį mėšlą, bet visad rasdavau išeitį – turėjau dėl ko tos išeities ieškot. Tu buvai mano gyvenimo tikslas. Tu ir esi mano gyvenimo tikslas.
  Šiuose saulės spinduliuose tik dar labiau įvertinau draugystę ir tave, bet vasara ėjo į pabaigą: šiltus orus keitė vėjas ir atšiaurus lietus, medžiai pamažu nusidažė rudens spalvomis.


RUDUO


  -Aš tave palieku, man reikia mokytis.
  Vėl lieku nieko nesupratęs ir bandau atgaut tave, bet mano pastangos bergždžios, aš vėl ieškau savęs, visur matau Tavo veidą ir galų gale suvokiu koks mano gyvenimas beprasmis. Kaip kiekvienas veiksmas neturi prasmės, kaip kiekvienas įvykis yra beprasmis ir galas traukia prie lentos.
  Geriausi draugai emigravo ieškoti laimės kitur, o aš savo laimės nebeturiu. Išbandžiau viską, o vėliau gavau dar daug smūgių iš jos. Klausiau savęs kodėl, kodėl man taip? Kodėl viskas taip surėdyta. Po savaitės tokių ieškojimų stoviu čia, ant šito kalno ir sakau:
-Iki, pasauli...
  Kulka perskrodžia mano galvą, o lietus toliau tykšta ant manęs taip skiesdamas kraujo spalvą...
2011-01-31 01:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą