Variacijos tema „Ežiukas rūke“ I

Ežiukas pravėrė laukujes duris ir apsidairė. Vakarėja, pats metas eiti pas Meškiuką, bet palikti namų nesinorėjo. Dėl užvakarykščio nemalonaus nuotykio rūke.  Kažkoks nesusipratimas. Labiausiai nervino pamišęs ūbaujantis Apuokas ir Šikšnosparnis, kuris manė, kad karts nuo karto praskristi virš galvos yra mandagu ir leistina.
Ežiukas uždarė duris ir nutipeno į virtuvę. Užkaitė virdulį ir atsisėdo prie stalo. Atsigers arbatos namuose. Vienas, bet taip bus saugiau. Su Meškiuku tai daryti būtų kur kas maloniau, bet iki jo dar reikia nusigauti. O tas rūkas... beje, iš kur jis atsiranda?
Arbatinio švilpimas pažadino iš apmąstymų, Ežiukas įsipylė į puodelį vandens, o šaukšteliu pakabino aviečių uogienės. Tuojau pasiners į kasvakarinę arbatos meditaciją ir tam nesutrugdys joks Apuokas su Šikšnosparniu.
Pakėlė puodelį prie lūpų ir giliai įkvėpė. Nosį pakuteno saldus aromatas. „Kaip nuostabiai kvepia“, norėjo pasakyti Ežiukas, bet prisiminė, kad sėdi namuose. Vienutėlis. Žvilgsnis nuslydo į mažą apvalų langelį, pro kurį matėsi aviečių krūmas ir kraštelis dangaus, kuriame žiebėsi pirmosios žvaigždės. Ežiukas sustingo ir išplėtė akis. Žvaigždės! Žiebiasi! Iki šiol jas visuomet stebėdavo Meškiuko draugijoj. Dabar - vienas.
- Taip negalima. Tai neteisinga! - šnabždančiu balseliu sušuko Ežiukas ir palikęs arbatą vėsti, puolė prie Meškiukui suruošto lauknešėlio. Trinktelėjęs durimis nuskuodė pas Draugą, stebėti žvaigdžių. Ežiukui dingojosi, kad tai - labai svarbu. Svarbiau net už arbatos kvapnumą ir namų jaukumą. Bebėgant pro apleistą šulinį, iš jo galvą staiga iškišo Apuokas. Ežiukas stabtelėjo ir užsimerkė. Ir vėl gąsdins. Uhu kažkodėl nepasigirdo, vietoj to Apuokas paklausė:
- Kur taip skubi?
- Pas Meškiuką, - neatsimerkęs atsakė Ežiukas.
- Ir vėl gersit arbatą?
- Taip, ir stebėsim žvaigždes.
- O kam jas stebėti?
Ežiukas atsimerkė. Prietemoje Apuoko akys švietė it du oranžiniai žibintai.
- Aš nežinau... Tai labai svarbu, - sumišęs ištarė Ežiukas, bet Apuokui jo atsakymas visai nerūpėjo. Atsitupęs ant šulinio krašto jis atkakliai stebeilyjo į tamsą.
- Ko ten ieškai? - pažvelgęs žemyn paklausė Ežiukas.
- To, kas mėgdžioja mano balsą, - atsakė Apuokas ir kreipėsi į tą, kuris gyvena apačioje: - Uhu.
- Ūūū, - pasigirdo atsakymas.
- Girdėjai?
Ežiukas linktelėjo.
- Bet kam tau to reikia?
- Todėl, kad tai svarbu, - nusprendė Apuokas.
Ežiukas prisiminė, kas svarbu jam pačiam, ir nuskuodė takeliu tolyn. Stebuklas, bet šįsyk nepaklaidino joks rūkas, o Šikšnosparnis nė karto nepraskrido virš galvos. Ežiukas tuo labai apsidžiaugė ir patikėjo, kad šį vakarą viskas bus gerai.
Rūkas užklupo prie pat Meškiuko namų. Tarytum, baltoji migla taip pat būtų užsukusi pas lepečkojį į svečius.
Ežiukas išsigando ir jau norėjo sprukti po artimiausiu krūmu, kai pasigirdo Meškiuko balsas:
- Kur pradingo Ežiukas, aš tavęs klausiu?
Atsakydamas kažin kas cyptelėjo.
Pas Meškiuką yra svečių? Ežiukas užmiršo visas baimes ir puolė į rūką. Meškiuką rado besėdintį ant suoliuko. Šalimais žarijomis smilko ugniakuras ant kurio buvo pastatytas pūstašonis Samovaras. Viskas kaip ir visada, iškyrus Šikšnosparnį, kuris tupėjo ant čia pat stovinčio medžio šakos.
- Štai ir mūsų paklydėlis! - apsidžiaugė Meškiukas.
- Kas čia vyksta? - kiek nedraugiškai paklausė Ežiukas.
- Pasiruošimas arbatai.
- O kodėl jis čia?
- Šikšnosparnis? Įsiprašė į svečius. Sakė, kad labai tavęs atsiprašo.
- Atsiprašau, - patvirtino plėvėtasparnis.
Sumaištis Ežiuko krūtinėje kiek atlėgo.
- Atnešiau aviečių ugienės.
- Vanduo jau beveik užvirė, - linksmai pritarė Meškiukas ir šoktelėjo nuo kojos ant kojos.
- Gersim arbatą.
- Ir stebėsim žvaigždes.
Ežiukas įsitaisė ant suoliuko ir laukė, kol Meškiukas paruoš arbatą.
- Kodėl čia toks rūkas?
- Nuo smilkstančios lazdelės, - paaiškino Meškiukas ir ištiesė Ežiukui suktinukę, kurios galas žėrėjo it jonvabalis.
- Iš kur gavot?
- Šikšnosparnis nudžiovė iš paausio kažkokiam Plikaskūriui.
- Ką man su ja daryti?
- Sučiaupk lūpomis ir trauk į save.
Ežiukas padarė kaip lieptas, nes Meškiukas buvo jo draugas, o draugai blogų dalykų juk nesiūlo. Burnoje pasidarė kartu, Ežiukas užsikosėjo.
- Stenkis sulaikyt kvėpavimą, - pamokė Šikšnosparnis.
- Kodėl?
- Tuojau pamatysi.
Ežiukas ir vėl padarė kaip lieptas, nes Šikšnosparnis ką tik jo labai atsiprašė. Netrukus kosulys atlėgo, apėmė keistas linksmumas.
- Kaip įdomu, o žvaigždės tokios ryškios!
- Palauk, netrukus jos ims šnekėti, - patikino Meškiukas ir klestelėjo greta ant suoliuko.
Ežiukas labai norėjo išgirsti žvaigždžių šneką, todėl papsėjo, kol kalva dar labiau paskendo dūmuose. Virš galvos kikeno Šikšnosparnis, greta - Meškiukas, ir buvo pašėlusiai gera. Arbata kažin kodėl pasimiršo, draugai žiūrėjo į žvaigždes, o kai jos prabilo, kvatojo susiriesdami.
Juk žvaigždžių šnekos tokios juokingos ar ne?