Spyglys ir kupranugaris

Retai nurijęs spyglį aitrų,
Lyg gegužės galo spyrį,
Išblaivėsiu nuo blaivumo
Kantriai. Atsikelsiu pavasarį.

Kad labiau skaudėtų, diegtų,
maustų. Nei įkvėpus kvapo
Pumpurų, sprogstančių ant medžių,
Vaikštant dviese vienatvės parankėje.

Išpurtusio veido duobutėse
Suvaidinsiu karžygio riksmą,
Kuris greitesnis už kalbas,
Tačiau mergaitės kasose nestringa.

Godžiai atrysiu saldų spyglį.
(Kupranugariui tai būdinga) --
Kaip spjūvis į šeimininko veidą.
Kaip tylios žuvies niūrus kniaukimas.

Vienas kitam mes būsim dingę.