Stiklinis žvilgsnis II

Iš visos šeimos sunkiausia papasakoti apie brolį. Turbūt todėl, kad jis visada buvo rinkinys absoliučių priešybių ir net dabar negalėčiau pasakyti jis geras ar blogas. Atrodo, Nerijus egzistuoja kažkur anapus šių savokų ar tiksliau, sugeba vienu metu sutalpinti įvairiausius kraštutinumus į kiek chaotišką, bet labai logišką derinį – savo sunkų it švinas charakterį.
Pavyzdžiui, jis visada buvo perfekcionistas ir tobulybės siekė visut visutėlėse gyvenimo srityse. Ir aš kalbu ne tik apie tai, kad keturiolikos jis išvaizda rūpinosi labiau nei jo bendraamžės, ar tai, kad kiekvieną mokomą dalyką išmokdavo – nė kiek neperdedu – tobulai. Taip pat be klaidų jis spardydavo užpakalius visiems, kuriems kumščiai paniždavo nuo jo kandžių replikų. Nepaisant to, kad buvo pasiryžęs visus tokiomis replikomis apdalinti, kaip koks ežys pasišiaušdavo kaskart, kai išgirsdavo kokį nors komentarą apie save. Be to, visada buvo kraštutinai nepakantus bet kokiems paliepimams ką nors daryti, o žodis „reikia“ jam buvo geriausias argumentas pasielgti priešingai.
Vėliau pastebėjau, kad, nors kalbėdavo daug, niekada nepasakydavo to, ką iš tiesų galvoja. Per tuos dvidešimt penkerius gyvenimo metus, iš kurių didžiąją dalį praleidau šalia brolio, gal tik porą kartų esu iš jo išgirdęs nuoširdžius prisipažinimus apie tai, ką jaučia.
Dabar, jis, tiesa, kiek kitoks. Jo užsispyrimą ir kraštutinį užsidegimą daryti kažką, kas šauna į galvą, truputį apgesino metai. Be to, dabar jis dažniau tyli, o aš supratau, kad šalia niūriai tylinčio brolio būti net labiau nepakeliama nei šalia pasiryžusio sumaišyti su žemėmis.

Penkta klasė, kai atėjau į naują mokyklą, kurioje jau mokėsi Nerijus, man labai gerai įsikirto į atmintį. Gal dėl didelio jaudulio, kurį jaučiau atėjęs į „Nerijaus mokyklą“ – juk niekad gerai nesutarėme ir anksčiau, be to, visada girdėdavau, kaip gerai brolis mokosi. Jaudinausi ir dėl to, kad tai buvo tarsi proga pradėti naują gyvenimą – pavyzdžiui, pradėti gerai mokytis, susidraugauti su klasiokais ar pradėti lankyti kokį įdomų būrelį. Juk jei nelabai tesidžiaugi ankstesne mokykla, su nauja visad sieji šiokias tokias viltis. Nes galvoti, kad viskas vėl bus po senovei ar dar blogiau – pernelyg nemalonu. Lankėme kažkokią – niekada neprisimenu tokių elementarių dalykų – mokyklą, rodos, gimnaziją. Ji, esą, buvo labai gera ir tėvai leido mums suprasti, kad galimybė ten mokytis – didelis dalykas, už kurį turime būti jiems dėkingi. Tai perša mintį, kad įprastai mes, ar bent jau aš, nebūtume patekę į tokio lygio įstaigą ir svarbų vaidmenį sužaidė tėčio „pažintys“. Iki dabar jaučiu didelę antipatiją viskam, kas kvepia tokiomis „pažintimis“. Kad ir dėl to, jog toje mokykloje man niekada nepatiko, jaučiausi ten kvailas, ne savo vietoje ir daug mieliau būčiau likęs savo paprastoje, aiškioje, nors irgi netobuloje, vidurinėje netoli namų.
Pradėjus lankyti brolio mokyklą, mama kartą garsiai išreiškė jau tada man šypseną sukėlusią utopišką mintį: „... o Nerijus užstos Ugnių nuo chuliganų“. Ir patikėkite, nereikėjo būti nė dideliu pesimistu, kad tai pasirodytų utopiška. Ilgą laiką visi mokykloje manė, kad mano vardas Jonas. Kodėl? Nes brolis pačią pirmą dieną pakrikštijo mane Joniuku Aviniuku, neabejotinai turėdamas galvoje mano angeliškąsias garbanėles. Maurojo šį pavadinimą per pusę mokyklos kaskart mane pamatęs, veikiausiai tik dėl to, kad niekam nekiltų nė šešėlio įtarimo, jog mes – giminės. O man – nė šešėlio minties su juo mokykloje bendrauti.
Nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad, kartais jis mane ir užstodavo. Jei kas bandydavo prie manęs lįsti ir tai nebūdavo jo draugai, Nerijus šūkteldavo: „ei, šita kalė mano, susiraskit kitą! “.
Tada pirmą kartą pajutau, koks svarbus dalykas mokykloje, o ir gyvenime, yra stereotipai. Drįstu teigti, kad tiek aš, tiek Nerijus, esame gerokai nesuklasifikuojami. Tik kiek Nerijus yra garsiai apie save šaukiantis unikumas, kurio išskirtinumo nepastebėti yra neįmanoma, tiek aš esu tylus ir uždaras keistuolis – vienas tų, kurie per pertraukas vaikšto atokiau nuo visos klasės ir kelia visiems sunkiai paaiškinamą antipatiją. Netikau nė prie vienos įprastos mokinių kategorijos, todėl galiausiai buvau nurašytas į savotišką užribį, kuriame glaudėsi ir stambi akiniuota mergaitė, kuri mikčiojo, snarglius valgęs žiopliukas bei vienas chuliganėlis, kuris jau penktoje klasėje buvo retas mokyklos svečias. Tai reiškė, kad per pertraukas vaikščiosiu vienas, nebent susidraugausiu su snargliafagu arba mikčiotoja, man niekas nepasakys, kas užduota namų darbams. Savotiškai pralaimėjau „karą su sistema“, nors nė nesuvokiau, kad jį kariauju.
Nerijus, tuo tarpu, buvo visai kas kita. Pirmiausia, į jį negalėjai nekreipti dėmesio. Antra, jis per pamokas muistydavosi, kalbindavo penkis suolus aplinkui ir darydavo kitus dalykus, kurių mokytojai labiausiai nekenčia. Ilgainiui jo žygdarbiai buvo mitologizuoti ir tapo mokyklos folkloru. Štai keli geriausieji:
1. Nerijus visą pamoką kalbasi su suolo draugu. Mokytoja jo kelis kartus paprašo nutilti, tačiau nesulaukia ypatingos reakcijos. Galų gale, norėdama pasirodyti sąmojinga, ji padaro lemtingą strateginę klaidą – paprašo pakartoti tai, apie ką šnekėjosi, visai klasei. Nerijus atsistoja iš vietos – taip mums liepdavo elgtis atsakinėjant į pamokos klausimus – ir ramiu veidu išrėžia: „Primyžti į butelį gal ir išeitis, bet pagalvok, kaip šlykštu, jei nepataikai ir apsivarai ranką... “;
2. Nerijus įsiutina geografijos mokytoją ir ši, kaip buvo papratusi, prapliumpa bartis. Brolis, jai beriant žodžius, irgi ima šnekėti, todėl tai skamba maždaug taip: mokytoja šaukia „kaip tu gali taip elgtis ar nesupranti kad trukdai visai klasei aš iškviesiu tavo tėvus į mokyklą kas tau suteikė teisę galvoti kad esi už kitus geresnis ir kodėl nesiklausai kas tau sakoma aš čia dėl jūsų stengiuosi o jūs jokios pagarbos nerodote tu man dar padėkosi kad kažką įkaliau tau į galvą... “, o Nerijus visiškai tuo pat metu, taip pat garsiai šaukia jai atgal kažką panašaus į „niekas čia tavęs nekvietė neaiškink nesąmonių kas suteikė teisę rėkti ant mūsų iš viso žinai kad tai draudžiama pati nieko negerbi ir neaiškink kažko apie pagarbą jei normaliu balsu šnekėti nemoki ir tik žviegi kaip skerdžiama... “. Mokytoja vis labiau siunta, kelia balsą, bando perrėkti Nerijų, iš to jai kyla naujų minčių moralui, o Nerijus irgi neatsilieka ir taip pokalbis garsėja tol, kol Nerijus ima tiesiog pratisai rėkti. Mokytoja nustebusi nutyla, tada nutyla ir Nerijus, jie kurį laiką žiūri į vienas kitą. Po to mokytoja išeina iš klasės ir nepasirodo pamokose visą tą ir kitą dieną.
3. Nerijus skaito klasei pranešimą apie Londono bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metu. Atrodo nuoširdžiai susidomėjęs dalyku ir retoriškai klausia klasiokų: „ar įsivaizduojate, ką reiškia gyventi, kai aplink sproginėja bombos? “. Pareiškęs, kad šie nė velnio neįsivaizduoja, ką tai reiškia, išsitraukia iš kišenės saują nedidelių bombelių, kurias berniūkščiai mėgo sprogdinti lauke per ilgąją pertrauką, ima jas padeginėti ir mėtyti apstulbusiems klasiokams po kojų. Klasėje kyla panika, mergaitės ima klykti, mokytoja liepia Nerijui rašyti pasiaiškinimą. Brolis tiek tada, tiek ir vėliau laikosi savo: tai buvo vaizdinė priemonė pristatymui pagyvinti.