Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mari akyse sukasi laikrodžio rodyklės. Jos pirštai įtemptai šoka fokstrotą po darbo stalą ieškodami tablečių nuo galvos skausmo. Suradusi pusiau  tuščią citramono lapelį jį praplėšia ir išgeria tabletę su pasimėgavimu. Atsilošia kėdėje su ratukais, ištiesia sukryžiuotas kojas ir gurkšnoja stiprią ekspreso su cinamonu. Ji patogiai įsitaiso laukti penkiolika minučių iki darbo pabaigos. Užsisvajojusi žiūri pro langą. Jos koja lėtai muša pusines natas į grindų plyteles. Lėtai slenka debesys, automobiliai atrodo lyg vabalėliai, šmėžuojantys tarp dangoraižių it žolių. Jos koja trepsi aštuntines natas. Kėdė pradeda suktis kaip ir Mari galva, kaip ir laikrodžio rodyklės jos akyse. Kojos pašėlusiai tranko šešioliktines natas. Jos žvilgsnis į artėjantį langą buvo toks, lyg matytų kažką kitą. Ketvirtinė pauzė. Jos kėdę sustabdo priėjęs kolega, norėdamas ją sulaikyti.
Mrija išėjo į gatvę  ir drebančia ranka susistabdė taksi.
- Žinoma, tu gali čia pasilikti, bet nesitikėjau, kad sugalvosi mane aplankyti.
- Atleisk, Nina.
- Neturiu už ką. Marija, tu verki?
Mari apkabino Niną per pečius, anksčiau prireikdavo gerokai pasistiebti, kad tai padarytų. Nina buvo vyresnioji Marijos pusseserė, aukšta, plačių pečių, ilgais, šviesiais plaukais.
Mari jai ėmė pasakoti savo prisiminimus.
- Gulėjau ant smėlėto paplūdymio lyg išmesta į krantą plekšnė, nublokšta bangų ir spjaudžiausi sūriu vandeniu. Kvėpavau smarkiai ir man sukosi galva. Mano išsekęs kūnas priminė plasmasinę lėlę. Be manęs paplūdimy daugiau nieko nebuvo tik švilpiantis vėjas. Šiaip taip atsiklaupiau ir žiūrėjau į jūrą.
Ji žiūrėjo į Mariją kiek palenkusi galvą į dešinę pusę. Rankas sudėjusi sau ant kelių sunertais pirštais ir įdėmiai klausėsi jos pasakojimo. Jai nutilus, tarė:
- Ir tau pakako jėgų save pačią išgelbėti? Jūroje labai lengva paskęsti.
- Tai toks jausmas, kad ne aš sau padėjau, o pati jūra manęs nepriėmė. Tartum išmetė, išspjovė iš savęs.

* * *

Namo durų girgždėjimas priminė praeitų gyvenimų vaitojimus, vėjas, kiaurai pučiantis pro langines – tylius pasišnabždėjimus, laiptų duslus bildesys, džiugius žingsnius, neišsiplaunanti kilimo dėmė žmones, kurie neišnyksta iš šio gyvenimo tol, kol juos kažkas prisimena ir nešiojasi kartu su savimi. Besistiebiantys vijokliai ardė namo sienas, vagojo griovelius lyg raukšlės veido odą. Marijos mama čia gimė, užaugo ir niekada nepaliks šio namo. Nesvarbu, kad jis apgriuvęs, statytas cariniais rusų laikais, nėra vandentiekio, stogas kiauras, tolimas kelias iki miesto. Mari šis namas niekada nepatiko, išskyrus virtuvę. Mamos ilgas gėlėtas sijonas siūbuodavo tiesiai jai prieš akis. Jos žvilgsnis klaidžiodavo po margą raštą, vėliau nuslysdavo mamos išbalusiomis ir nedepiliuotomis kojomis žemyn prie ryškiai raudonai nulakuotų nagų. Mama niūniuodama troškindavo keptuvėje čirškančias daržoves, o garai braudavosi į Mari nosį kutendami jai gerklę. Dažnai jai virtuvė primindavo pūškuojantį traukinį. Ten visad būdavo šilta, pilna garų ir kvapų. Šiame kambaryje ji jautėsi geriausiai. Namas ją baugino, sukeldavo nostalgiją. Todėl Mari mažai šypsodavosi. Ji nejautė nieko ypatinga, kad galėtų išsiviepti nuo ausies ligi ausies kaip įsimylėjusi kvailelė. Bet kartą taip netyčia ir netikėtai tai įvyko.
-  Mamai labai patikdavo kai į svečius pasikviesdavau draugų. Daug jų neturėjau, tad dažniausiai užsukdavo Benas. Mama tuomet net nušvisdavo. Jos kaklas būdavo apkarstytas keliomis eilėmis karolių, rankos nusėtos auksiniais bei sidabriniais žiedais. Skruostai padažyti skaistalais  priminė įskrudusias batono riekeles. Ji sukinėdavosi po namus vis pavalydama dulkes ar perdėliodama smulkius daiktus. Pirma pro duris įžengiauaš, nedrąsiai paėmusi Beną už rankos, ir vedžiausi jį paskui save. Aš katastrofiškai bijojau pažvelgti į Beno veidą, į jo akis. Buvau išpilta šalto prakaito ir sulaikiusi kvapą lėtai atsisukau į jį. Beno giedras ir ramus veidas liko nesudrumstas.
-  Papasakok man apie Beną. Jis tau labai brangus?
- Kartais man atrodo, kad galėčiau kalbėti apie jį be paliovos. Mes dažnai susitikdavome nenuganytose pievose, kur būdavo aukšta žolė. Gulėdavome ten ištisas valandas. Linguodavo smilgos, skraidydavo pienių pūkai, o mūsų akys panirdavo į dangaus gelmę. Kartą jis iš kelnių kišenės ištraukė blizgantį  pakelį ir žiebtuvėlį. Benas užsidegė cigaretę, porą sykių patraukė ir pasiūlė man.
- Atsisakei?
Mari nusijuokė
– Juk negalėjau, priešais mane buvo Benas.
– Kas judu siejo?
– Mes gyvenome kartu. Jis atsikraustė pas mane pasibaigus vasarai. – Marija užsikėlė kojas ant stalo. – Gal turi cigaretę?
– Čia nerūkoma.
– Ir aš jam taip sakydavau, o jis man: „ Nepyk, saulut. ‘‘ Jis mėgo taip sėdėti ir skaityti laikraštį. Atrodė kaip solidus verslininkas.
– Kur jis dirbo?
– Sakau tau, atrodė kaip tikras verslininkas. Mama to nematė. Ji niekada mūsų nesuprasdavo.
– Bet tu vis dar gyveni su ja?
– Taip, bet... Per ją išėjo Benas. – ji ėmė glamžyti ant stalo padėtą servėtėlę ir toliau tęsė savo pasakojimą:
- Vėliau ji paprasčiausiai iškepdavo makaronų apkepą, padengdavo stalą melsvos spalvos gelumbe, ištraukdavo iš spintelės savo apdulkėjusį servizą ir lakstydavo nuo vieno kambario veidrodžio prie kito, ar tik koks plaukelis nėra išsipešęs iš jos juodo ir storai susukto kuodo. Dabar prisiminus, mes turėjome daugybę veidrodžių. Mama degančiomis akimis juos tempdavo vieną po kito namo iš sendaikčių turgaus. Vonioje kabėjo du, valgomajame trys, mamos miegamajame vienas didelis, sudarytas iš trijų varstomų dalių. Aš savo kambaryje turėjau tik vieną, žalvariniais rėmais ir atsiduodantį užslėptu rūsiu iš palaidotų lobių kriptos. Kartais mama juos įdėmiai stebėdavo, tartum juose ieškotų neišsisklaidžiusio žmogaus atspindžio ir tuomet (jei rasdavo) veidrodžiai jai tapdavo užburtais paveikslais.
- Būtent?
- Gal tėvo... Man neįdomu, - Marija nusuko veidą į veidrodį, kabėjusį ant sienos virš mažo medinio staliuko.
- O kur tavo tėvas?
- Mano veidas toks pat pavargęs kaip ir jos, skiriasi tik viena, ji sugebėdavo jį pamatyti ir trumpam jos apsiblaususios it pelės akys nušvisdavo, o aš jo nematau. Nė karto neradau, lyg pati regėdama savo atspindį matyčiau tuščią molinį indą.
- Marija, ar tu ieškojai tėvo?
***
- Ačiū Dievui, kad ji pas tave, Nina – ragelyje pasigirdo palengvėjimo atodūsis.
- Aš nesitikėjau jos viešnagės, ypač tokiu metu. Jaučiau, kad kažkas negerai.
- Taip. Tai paveikė ir mane. Rytoj autobusu atvažiuosiu pas tave.
- Manau ji nenorės grįžti namo. Verčiau aš užsuksiu pas jus.
***
- Marija, tavo mama norėtų čia atvažiuoti.
- Jokiu būdu. Per ją išėjo Benas – ji ėmė plėšyti ant stalo padėtą servėtėlę.
- Kaip viskas buvo?
Ji pakėlė galvą, nustojo plėšyti servėtėlę ir pašokusi nuo krėslo sušuko:
- Aš turiu!
- Nurimk, ką turi?
- Patikėk, Benas nekaltas. Jis nenorėjo nieko įskaudinti.
- Ar galiu paskaityti laišką?

Ak, Mari, kokia tu vėjavaikiška. Pasiduodi žodžiams taip arba ne. Tu lyg svarstyklės, kurios vis turi persisverti į vieną pusę, negali būti lygios. Tu neturi harmonijos ir balanso. Lyg laivelį nuplukdo vėjas ten, kur pučia. Todėl tu ir esi vėjavaikė, tik to nežinai. Marija, tu daug ko nežinai.
Tik neieškok tiesos. Jų yra begalė šimtai tūkstančių, o universalios tiesos nėra. Šiandien gal tave nuliūdinsiu, o ryt pradžiuginsiu, bet tikriausiai padarysiu atvirkščiai. Ir neverta tikėti rytojum, neverta tikėti manimi, nei kas tarp mūsų buvo. Nenoriu atsisveikinti lyg mirtume ar išvyktume į kelionę, vildamiesi grįžti vienas pas kitą.
- Pamenu tą dieną. Dar nebuvau skaičiusi laiško, kai jis nužingsniavo akmenimis grįsta gatvele, pasuko už senovinių vartų ir dingo iš akių, iš mano gyvenimo. Tai priminė nostalgišką filmą, kuris pasibaigė vienam iš mūsų, o kitam teko suktis rutinoje lyg užsikirtusiai senai plokštelei.
***
Marijos mama buvo susisukusi plaukus į išpašytą kuodą, kuris priminė varnų lizdą, o veidas, sluoksniuotai užteptas įvairia kosmetika, stirksojo lyg vaško kaukė. Jos šypsena atidengė pageltusius dantis, kurie visiškai nederėjo prie jos lūpų. Peržengus slenkstį Ninos kūnu perbėgo šiurpuliukai.
Mama įpylė arbatos, padėjo lėkštelę su sausainiais ant melsvos, dėmėtos gelumbės, kurios vienas kraštas buvo užlenktas. Kurį laiką ji tylėjo, vis priglausdavo apvytusias tartum rožės lūpas prie puodelio, bet taip ir negurkštelėdavo, laukė kol atvės. Nina nenorėjo pradėti pokalbio pirma. Ji gerai nesuvokė kas ir kaip įvyko tarp Marijos, jos mamos ir paslaptingojo Beno. Ji dairėsi aplinkui ir mėgino prisiminti kaip atrodė šie namai ankščiau, kai Marija ir ji buvo mažos mergaitės. Dabar kambariai atrodė daug tamsesni, atplyšusiais tapetais, vietomis įskilusios sienos, pakampiuose driekėsi voratinklių gijos. Apleisti, niūrūs ir slegiantys namai, lyg žmonės, gyvenantys čia.
- Marija uždara mergaitė, svajotoja. Niekada nemaniau, kad tai blogai – mama netikėtai prakalbo sulaikiusi savo žvilgsnį arbatos ratiluose, sklindančiuose nuo pasidabruoto šaukštelio. – Kai atsirado Benas ji pasikeitė. Mačiau ją labai laimingą, bet aklą. Benas užkrėtė jos protą ir širdį tartum nepagydoma infekcija. Jai jis buvo kitoks, kokio daugiau neras. Taip ji man teisinosi. Marija klausėsi jokalbų lyg muzikos, jį saugojo kaip šilkinę skraistę. O jis ją tartum pasikišo po antspaudu, užklupo kaip potvynis ją paskandydamas. – Mamos veidas suakmenėjo, nevirptelėjo nė menkiausia raukšlelė.
- Kaip jie susipažino? – Nina prisislinko arčiau ir jautė Marijos mamos skausmą lyg šaltą vėją, plūstantį nuojos tariamų žodžių.
- Benas – menininkas. Jis utapė Marijai daugybę paveikslų ir svajonių. Padarė puikų įspūdį ir man, bet... Jis turėjo automobilį, parūdijusį ir mažą, jame ir gyveno, nes buvo valkata, veltėdis ir girtuoklis. Ar jam reikėjo Marijos? Jis kaip žaltys čia susirangė. Tačiau aš viską pastebėjau, deja per vėlai.
- Kodėl jis paliko Mariją?
- Nes atrado savy žmogiškumo jos nebeskaudinti. Parodė savo tikrąjį veidą. Lombarde išvydau savo dingusius papuošalus. Bet Marija manim nepatikėjo.
***
- Juk tu supranti, kaip buvo iš tiesų. Kam save apgaudinėji? – Nina įsistebėjo į Mariją, kuri sėdėjo ant kėdės neįtikėtinai ramiai ir tiesiai lyg įtempta smuiko styga, kuri nesugrojo, nes liko neužgauta.
- Pažvelk, Mari, į ką tu panaši? Tu nieko nebeturi. Benas tik gilus sapnas, iš kurio pati nenori pabusti. Tavęs laukia mama, nesivaikyk prisiminimų trupinių. Tu nejauti ribos tarp realybės ir savo susikurto pasaulio. – Nina paėmė Marijai už rankos. Nejau į šią tiesą bus atsakyta veidmainiavimu pačiai sau? Marija patraukė ranką ir įsirėmė į kėdę, nuleido galvą ir nejudėjo.
Marija užsidarė savo butaforiniam pasauly ir neišeis iš jo tol, kol pati to nenorės. Tiesa gali labai žeisti.
2010-12-26 16:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą