Olialia alaus pupa

Visiškame provincijos užkampyje sunykusiame Barzdučių kaimelyje aptriušusioje pirkioje plušėjo stambiakrūtė raudonnosė moteriškė Konstancija. Likimas kaip tai nepastebimai ją nubloškė iš kitos šalies į patį Lietuvos dugną. Tas likimo elementas buvo jos vyras Anupras. Anais atgimimo laikais apsukrusis Anupras gerai stovėjo ant kojų, turėjo savo statybinį versliuką sostinėj. Bet gavęs į pačias Konstanciją apsileido, prasigėrė iš tos laimės ir nustojo gerai stovėt ant kojų (visom prasmėm). Turėjo grįžti į jo tėvukų kaimą, kad sudurtų galą su galu. Būdamas blaivas Anupras būdavo nagingas žmogelis, tad kažkaip sukdavosi. O ir Konstancija tapo kaimo ir apylinkių pažiba ne tik dėl užjūrio vardo, bet ir dėl sugebėjimo vidumi persikvalifikuoti į paprastą bobelką su išlikusia žmoniškumo kibirkštėle. Niekad neatsakydavo vietiniams pagalbos įvairiausiuose ūkio darbuose, skolindavo neterminuotai pinigų pijokėliams (pinigų dažniausiai neatgaudavo, bet skriaudos nejausdavo ir greit pamiršdavo skolas), pagertuvėse būdavo dėmesio centre su savo juokingom (dažnai pramanytom) istorijom. Pačioj pradžioj kaimo bernai pykdavo ir keikdavo ją, kad ši alkoholinio apsvaigimo neleisdavo užbaigti seksu. Bet ir būdama girtutėlė Konstancija padorumo neprarasdavo. Įkyruoliai gaudavo plačiu jos delnu per sprandą ir risdavosi kūlvirsčiais kelis metrus. Ne vienam dėl jos susisuko galvą. Kokių tik trelių ji neprisiklausė, kad paliktų savo vyrą Anuprą ir susidėtu su vienu ar kitu! Ilgainiui ši tvirtybė ėmė kelti vyrams pagarbą ir jie įkarščio pagauti traukdavo ieškoti „laimikio“ kitur. Vienok, Anupras girdėdamas sugėrovų liaupses apie žmoną to nevertino, pats duodavosi su mergom. Dažnai to net neslėpdavo nuo pačios, nes visos scenos pasibaigdavo rėkimu, indų daužymų, apsikumščiavimu, ašaromis ir susitaikymu. Prie ko ir priprato Anupras.
Taigi, tą dieną Konstancija plušėjo nuo pat ryto. Pamelžė karves, palesino vištas, surinko kiaušinius, paskaldė malkų (žiemai ruošėsi iš anksto). Prieš pietus nulėkė pas perkarusią ligotą kaimynką Zosę, kad paskerstų paršą Švilputį, mat Zosės vyras Aloyzas pagiringas būdamas nenulaikė peilio (buvo pats sau pavojingas), o reikalas neatidėliotinas, nes sutarta su apylinkių žmonėm išparceliuoti Švilputį mėsos gabalais. Būdama apkūni Konstancija turėjo neįtikėtiną vikrumą. Paršas net nespėjo suprast kas vyksta, kai gavo dūrį į širdį ir pasipylė kraujas iš tiksliai perrėžtos gerklės. Dar ir supurvintus rūbus Konstancija turėjo sumest į kubilą, nes skalbimo mašina seniausiai buvo sugedusi. Po to ji užstatė virti specialų kiaulių ėdalo priedą, nuo kurio tos dar labiau tukdavo, o oda įgaudavo pirkėjams viliojantį blizgantį atspalvį. Toli sklido gandas apie gardžiąsias Konstancijos kiaules, bet ji niekam neišdavė paslapties, kuom jas šeria. Ir lygiagrečiai ruošė pietus kažkur nuo pat ryto dingusiam savo vyrui. Virtuvėj, kambary darė tvarką, iš visų kampų traukė kamštelius nuo Olialia alaus butelių, metė juos į šiukšliadėžę ir keiksnojosi:
- Jadryštvaj rogės, šampūnas! Reklamos auka! Susuko pupos makaulę, pusmetį jau maukia tą jų myžalą! Ir kuom tas snarglių kompotas geresnis už mano naminukę?! Viską rupūžgalvis daro dėl tų kamštelių, nėr kelio per juos!
Iš kambaryje stovėjusio televizoriaus sklido verstinės gražuolio Rufuso maldos ir įtikinėjimai, kaip jis negali gyvent be Soledad, kai kelis kartus pasukęs į kairę nerado jos toj pačioj vietoj. Konstancija kartais svajodavo apie kitokį gyvenimą, kad ir kokį nors romantišką Anupro gestą, kuris leistu jai pasijusti karaliene, kad ir trumpam. Tą dieną ji apie tai nesvajojo. O veltui. Gal diena būtu pasibaigusi tik svajonėmis, nes ji išgirdo kaip į kiemą įvažiavo jų „bulka“ (šešis metus trunkantis priešmirtinis mašinos traškesys buvo jai gerai pažįstamas). Užsidarančios durelės trinktelėjo du kartus, Anupras atvažiavo ne vienas. Konstancija norėjo pulti prie lango pasižiūrėti į svečią, bet kaip tik tuo metu iš uždengto puodo pasipylė verdantis kiaulių brogas, ir ji susivėlino. Po kelių sekundžių prišokus prie lango prie mašinos jau nieko nebuvo. Tik kaimynka Zosė su svirduliuojančiu Aloyzu kaip tai įtartinai susidomėję stebeilijosi per langą iš priešais gatvę esančio namo. Jos vyras su kažkuo jau buvo prieangyje. Ji nuėjo jų pasitikti. Anupras stovėjo tarpdury ir atsigręžęs atgal į tamsų prieangį tarė:
- Palauk čia.
- Kokiam čia savo sabutylnikui liepi laukt? Tai jau kviesk svečią į namus, - Konstancija grėsmingai atrėmė rankas į savo klubus.
- Brangioji Stase (taip vyras kreipdavosi i žmoną, kai jausdavosi kaltas ar kažko labai norėdavo), įvyko nuostabus dalykas. Aš tau tuoj viską papasakosiu... - apšepęs, nesiskutęs, be kelių priekinių dantų Anupras sudvejojo ir pradėjo mindžikuoti.
- Koks dalykas?! - ši pauzė sunervino Konstanciją. - Kokios čia dar paslaptys?! Šampūnas!
Šampūnas - tai elegantiškas, visom progom tinkantis Konstancijos keiksmažodis.
- Supranti, gal tu girdėjai per televizorių, kad vyksta tokia akcija... - Anupras vėl užsikirto.
- Kokia akcija?! Pilnas televizorius tų akcijų!
Ji bandė įžiūrėti, kas ten tamsoj slepiasi, bet nieko nematė. Ji žengė link vyro, bet šis pastojo jai kelia pakeldamas rankas, kurios giliai įsirėmė į jos krūtis. Šis manevras pristabdė Konstanciją, ji atlyžo.
- Pasakok.
Anupras įkvėpė giliai oro tarsi drąsos ir išpyškino:
- Prieš pusmetį buvo paskelbta Olialia alaus akcija. Gerk alų ir rink kamštelius nuo butelių. Su raidėmis. Tik ant nedaugelio butelių yra tos raidės, kiti tušti. Tai va, surinkus iš tų kamštelių raidžių kurios nors Olialia pupytės vardą, tu ją gauni trims mėnesiams.
- Kaip gauni?! - Konstancijai akys iššoko ant kaktos. - Tu ką, durnas? Aš mačiau šitą reklamą, bet net minties nekilo, kad tai tikra.
- Tikra, tikra! Aš, Apolinaras ir Pranas iš pat pradžių susitarėm gerti Olialia alų, rinkti raides kartu, o jei laimėsim, tai pasidalinsim Godą po mėnesį. Daug alaus išgėrė...
- Godą?! - Konstancija sušuko. Ji pagalvojo, kad ją infarktas ištiks. Ji ištraukė Anupro rankas iš savo krūtų.
- Na taip, taip! - užsidegęs šis pasakojo. Jam atrodė, kad pati yra susižavėjusi. - Mes surinkom vardą Goda! Šiandien buvom mieste ir ją gavom. Traukėm burtus, ir man pirmam išpuolė ją į namus parsivežti.
Konstancija negalėjo patikėti savo ausim. Ji giliai kvėpavo, gaudė orą, bandė bent kokį logišką paaiškinimą rasti.
- Ir ką ji čia darys pas mus tą mėnesį, šampūnas!?
Anupras vikriai iš sulopytų kelnių ištraukė kažkokius popierius.
- Čia sutartis. Viskas aiškiai surašyta, kas galima, ko negalima. Stase, ji tau galės padėt vest namų ūkį, kiaules pašert, daržus ravėt... na tu pati prigalvosi, ką Godai daryt. Svarbu, kad nepertemti, kad sveikatos nesugadint. Aš ją beveik visam laikui tau galėsiu atiduot... Tik kartais norėsiu nueit su Goda į kokį traktierių ar pas vyrus pasipuikuot.
Konstancijai atėmė žadą. Ji negalėjo kalbėt, ir tik dešinė jos ranka pamažu pradėjo kilt į viršų. Anupras to nematė ir toliau mosuodamas sutartimi įsijautęs dėstė:
- Na ir tokia man sėkmė! Kaip tuo nepasinaudoti, kai tiek pinigų alui išleista. Kartais norėsiu pasidžiaugti savo laimikiu. Tai galima. Tik sutarty aiškiai parašyta - saugotis, kad nebūtų jokių venerinių ligų ir nepageidaujamų nėštumų, nes tada grės labai dideli nemalon...
Anupras staiga užsikirto, nes pagaliau suvokė, kad jau kuris laikas Konstancija laiko aukštai iškeltą savo stambią ranką. Ji savo gręžiančiu žvilgsniu buvo nusitaikiusi į jį. Trumpam stojo tyla, ir tik televizorius girdėjosi iš kambario. Kaip tik tuo metu transliavo kassavaitinę-ataskaitinę Olialia reklamą. Gyvybingas jaunas moteriškas balsas aidint fanfaroms skelbė:
- ... tapo perkamiausiu alumi. Paskubėkite, akcija tęsis dar šešis mėnesius. Bet laisvų Olialia pupyčių skaičius mažėja. Gal būtent jums geriant tikrą Olialia alų nusišypsos tikra laimė. Ir primename, metų gale iš visų laimingųjų išrinksim tą vienintelį, kurio lauks...
Matyt kaip tik tuo metu Konstancija patikėjo, kad ši Olialia akcija yra ne išmislas, ir jos vyrui Anuprui bei dar dviems jo draugeliams tikrai pasisekė.
- Šampūnas!! - suriaumojo ji ir vožė su delnu vyrui per galvą . Šis trenkėsi į durų staktą ir nuvirto be sąmonės.
Prie prieblandos pripratusi Konstancija pamatė, kaip prieangio kampe gūžiasi išsigandusi žavi jauna būtybė trumpu raudonu sijonėliu. Konstancija atsitraukė nuo durų ir tvirtu, bet ramiu balsu tarė:
- Ką gi, alaus pupa Goda, nebijok, išlysk, susipažinsim.