Mūsų laimė

Mūsų laimę išgėrė dangus,
Ją, lyg dangų sudraskė žaibai,
Liko skausmas vienatvės saldus
Ir pasaulį palikę vardai.

Baltos gėlės iš kapo širdies,
Jaučia skausmą iš upės tėkmės,
Kas gi kaltas dėl tokios lemties,
Kam gi meilės per amžius žydės.

Tavo balsas nutilo staiga,
Karštas lūpas užvaldė dangus,
Ir kodėl gi atėjo žiema,
Pabučiavus tave, lyg lietus.

Ji sujungė su amžiaus galia,
Ji nutildė jūsų jausmus,
Gal tokia aukštybių valia,
Kad paliko tik meilės lukštus.

Baltos gėlės iš mano širdies,
Jau vienatve per amžius žydės,
Gal ir man iškeliauti išties,
Ir nelaukti lemtingos žvaigždės.

Virsti meile, upelio srove,
Bėgti vingiais į jūrų svajas,
Pasikliauti tik Dievo valia,
Apkabinti tave, lyg lietus.


Mūsų laimę išgėrė dangus,
Ją, lyg dangų sudraskė žaibai,
Liko skausmas vienatvės saldus,
Ir pasaulį palikę vardai.