Plonytis siūlas

Aš esu čia. Ir čia yra mano perspektyvos. Aš esu daug didelių perspektyvų. Tai yra asmenybė. Tolimas aš. Ar aš? Aš esu viduje, net nevisai savo kūne ir aš net nepažįstu savo kūno, net nesuprantu, kas yra liesti savo ausį. Tai yra artimas aš. Tolimas aš ir artimas aš yra nesusiję visiškai. Aš. Jie per tūkstantį mylių vienas nuo kito prasmės vakumo. Juos jungia vienas plonytis siūlas ir per jį į mane atkeliauja žodžiai. Artimas aš siunčia ten savo nesąmones, bet tolimas aš nepriima. Jis nepažįsta manęs. Jis yra autonominis robotas. Veikia kažką diena iš dienos. Vis sužinau iš jo ką nors naujo. Baigė darželį, padarė pusryčius, įsimylėjo. Kartais bet labai retai asmenybė robotas leidžia pažaisti artimąjam. Tada kiti asmenybės robotai mano, kad reikės kažkam apsilankyti pas psichologą. O aš spaudau mygtukus ir džiadušiulsi kaip keist ą ir kaiop n e n a t ū r a l u