„Išslydai“ - A. L. Vaitkūnas

IŠSLYDAI

Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
Dabar mane supa tik skaudi tyla,
Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
Išnyko viskas, kas gyva aplink.
Ir skandina mane abejingas vanduo,
Prašau jo: bent tu apkabink!

Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
Pranyko ji kitų žmonių glėby.
Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
Juk tavo žingsniai veda pas jį...

O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
Kankinuos ir žudau savo sielą.
Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
Mane apgavai ir palikai visiškai vieną...