Rašyk
Eilės (72524)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 127 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Huveryje kiekvienas naujas įvykis buvo pažymimas kažkaip ypatingai. Vieno įvykio proga buvo išpuošiamas visas miestas, o kito – tiesiog ta vieta, kur tai vyko. Net kai į miestą atvykdavo naujas žmogus, visi būdavo susijaudinę. Aleksa Tennes nebuvo išimtis. Ypatingai dėlto, kad jos tėvas, būdamas miesto gydytojas, jau spėjo paskelbti apie savo nuostabios dukrelės atvykimą visiems savo pacientams ir kolegoms.
Štai kodėl tą dieną, kai Aleksos lėktuvas nusileido oro uoste, mergina palengvėjusi atsiduso, nes ten stovėjo tik jos tėvas su savo geriausiu draugu, o ne visas miestelis. Ji lengvai pamojavo dviems vyriškiams, kurie žiūrėjo į merginą su milžiniškomis dviejų šimtų vatų šypsenomis.
– Aleksa, seniai matyta, mergyt. Tik pažiūrėk kokia tu jau suaugusi. Paskutinį kartą mačiau tave kai buvai man tik iki smakro, o dabar... Ohoho! Tikriausiai negali atsiginti vaikinų... – Džonas, geriausias Aleksos tėčio draugas, pasveikino ją su šilta šypsena – lygiai tokia pačia, kokią ji ir prisiminė.
– Smagu tave matyti, Džonai. – ji apdovanojo vyrą tobula šypsena. – Matau, kad visai nepasikeitei – vis dar žavėtojas.
– Alekse... – tėčio balsas privertė Aleksą pažiūrėti į tėvo mėlynas akis, kurios buvo lygiai tokios pačios kaip ir jos. – Pasiilgau tavęs, dukryte.
Aleksos širdį suspaudė kaltė ir ji pajuto akyse besikaupiančias ašaras. Kiekvieną dieną ji galvodavo apie tuos laikus, kai jos tėvai buvo kartu ir spėliojo kas būtų buvę, jeigu jie būtų likę kartu. Galbūt jai nebūtų reikėję patirti patyčių mokykloje... Galbūt jai nebūtų reikėję praleisti daugybės ilgų valandų psichologo kabinete...
– Aš taip pat, tėveli. – ji beveik sušnabždėjo ir stipriai apkabino savo tėtį. Henris Tennesas buvo gana emocingas žmogus – visiška Aleksos mamos priešingybė, kuri pradėjo reikšti savo jausmus tik po terapijos.
– Kur tavo bagažas, Leks? – paklausė Džonas slapta braukdamas ašaras, naiviai manydamas, kad šie du žmonės, kurie pažįsta jį geriau nei jis pats, nepastebės.
Automobilyje Aleksa jautėsi lengva it plunksnelė. Pensingtone ji buvo tarsi įkalinta, uždaryta, nesuprasta, o dabar jai atrodė, kad viskas buvo tobula. Ji ir vėl buvo su tėčiu, jai nebereikėjo Lilijanos, jos psichologės, pagalbos. Ji buvo namie.
– Kaip tau sekėsi, vaikeli? – Džonas paklausė prisidegdamas cigaretę ir tuo užsidirbdamas pasišlykštėjusį žvilgsnį iš Henrio.
– Gerai, manau. – ji pasakė jusdama kaip dreba jos balsas. – Dabar jau-čiuosi daug geriau. Gera būti namie.
Džonas įdėmiai stebėjo pasikeitimą savo geriausio draugo dukroje. Jis prisiminė Aleksą kaip trapią, visų užguitą mergaitę ir nors dabar ji atrodė visiškai priešingai, Džonas matė jos akyse tą mažytį vaiką, kuris bijojo pasaulio. Ir Džonas suprato, kad jokia psichologė negali išgydyti Aleksos. Ją išgydyti galėjo tik vienas žmogus – ji pati.
– Kaip tavo mityba? Ar Karolina... – pradėjo Henris, bet Aleksa jį nu-traukė prieš jam spėjant pabaigti sakinį.
– Puikiai. Mes su mama nuėjom pas gydytoją Reichnerį ir jis sudarė mums mitybos grafiką. Aš privalau valgyti po septynis kartus per dieną, kol priaugsiu pakankamai svorio. Vėliau – po penkis kartus. Pusryčiai, priešpie-čiai, pietūs, pavakariai ir vakarienė. O dabar dar valgau užkandžius po pusryčių ir pietų. Pietūs ir vakarienė turi susidėti iš trijų patiekalų. Daktaras Reichneris leido man pasisverti kiekvieną dieną, jeigu tai nuramins nemigą, bet vakar aš pamiršau, nes buvau per daug susijaudinusi, kad pavėluosiu... – visa tai Aleksa išbėrė taip greitai, kad abu vyrai vos spėjo gaudyti jos žodžius.
Henris giliai atsiduso su šypsena veide – jam buvo smagu matyti savo dukrelę atsigaunančią po ligos.
– Jau buvau pamiršęs ką reiškia kalbėtis su tavimi. Tu lygiai tokia pati kaip ir Karolina – šneki be perstojo.
Palyginimas su motina iš karto atnešė ašaras į Aleksos akis. Nors ir pragyvenusi didžiąją savo gyvenimo dalį su motina, ji nesijautė artima šiai moteriai. Galbūt todėl išsiskyrimas su Pensingtonu ir Džeidų šeima nebuvo toks skaudus.
– Ar tai blogai? – ji paklausė nekęsdama pažeidžiamumo, kurį atnešė vien paminėjimas moters, kuri ją pagimdė.
– Žinoma ne. – nusijuokė Henris, nepastebėdamas Aleksos nuotaikų kaitos. – Aš pasiilgau to tauškesio. O ypač tavęs buvimo aplinkui.
Gražutė šypsena pasirodė Aleksos veide. Šypsena – kuri galėjo praskaidrinti dieną bet kuriam žmogui. Džonas ir Henris, matydami tą šypseną, susižvalgė – jau seniai Aleksa buvo nusišypsojusi taip nuoširdžiai.
Namas, kuriame gyveno Henris Tennesas buvo lygiai toks pat, kokį Aleksa ir prisiminė. Ji visada dievino modernistinį stilių, kurį greičiausiai pasirinko jos mama. Kiekvienas kambarys name turėjo po stiklo sieną už kurios buvo matyti nuostabus švytintis sodas – kažkas, ką tiek Henris, tiek Karolina, tiek Aleksa labai mylėjo ir puoselėjo.
– Tu nė kiek jo nepakeitei! – Aleksa sušuko šiek tiek nustebusi, bet kartu ir laiminga. – Treji metai, tėti, o tu vis dar stovi vietoje!
– Kur man beeiti, vaike? Aš jau turiu viską, ko man reikia. Duok savo seniui šiek tiek pastovumo. – Henris nusišypsojo kasydamasis pakaušį. Jam patiko namas, kuriame jis gyveno. Iš dalies, jis nieko nenorėjo keisti, nes viskas ir taip buvo tobula, bet iš kitos pusės, jis negalėjo panaikinti savo buvusios žmonos priminimų. Nuotraukos, paveikslai ir visi kiti dekoratyviniai elementai buvo Karolinos Tennes, dabar jau Džeid.
– Tik nesakyk, kad tu neturėjai merginos po mamos. Tu vis dar jaunas, tėti. Tau juk tik... – Aleksa trumpam sustojo, mintyse skaičiuodama. Jos kaktoje atsirado maža raukšlelė, kuri bylojo, kad ji labai įtemptai galvojo.
– Keturiasdešimt dveji. – pabaigė Džonas su pasipūtusia šypsena. - Henri, mergaitė teisi tau reikia moters. Aš už tave pora metų vyresnis ir...
– Turi žmoną bei tris vaikus. Žinau, žinau. Tu turi gyvenimą tad nesi-kišk į manąjį. O tu... – Henris pažiūrėjo į Aleksą. – Pirmyn į viršų krautis daiktų. Aš pagaminsiu mums pietus.
– Taip pone. – Aleksa pasityčiojančiai išreiškė jam pagarbą, nevykusiai pamėgdžiodama kariškį. Ji žinojo, kad tėvas liepia jai eiti vien tam, kad galėtų išvengti šios temos... O gal netgi pakalbėti apie jos ligą su Džonu... Tai dažniausiai ir būdavo priežastys, kodėl žmonės paprašydavo jos kur nors išeiti ir labai dažnai ji norėdavo pasakyti: „Ei, šnekate tai apie mane! Tai kodėl aš negaliu būti kartu su jumis? “, bet ji žinojo, kaip kitiems būdavo nepatogu šalia jos. Žmonės bijodavo kaip nors ją sunervinti ar įžeisti, nes Aleksos psichologinė būklė buvo labai trapi.
Aleksos kambarys buvo lygiai toks, kokio ji visada norėjo – dar vienas pliusas gyvenant su tėčiu, nes Pensingtone ji turėjo dalintis su Ravena, savo įsesere. Šviesiai geltonos sienos puikiai derinosi su šiltai rudos spalvos kilimu, o baldai atrodė lyg padaryti iš stiklo. Apskritai, kambarys atrodė toks trapus kaip ir pati Aleksa. Galbūt todėl jis jai taip ir patiko.
Susikrovusi dizainerių drabužius, kuriuos gavo iš savo patėvio Beno kaip bandymus nupirkti jos meilę, ji nusprendė nusimaudyti po dušu. Pirmą kartą pamačiusi šį kambarį Aleksa jautėsi nejaukiai, nes visa vonios kambario siena buvo iš stiklo ir uždengta tik blankiai permatoma užuolaida, bet po kiek laiko ji pradėjo mėgti vonią kaip ir viską šiame name.
Susitvarkiusi ir atsigaivinusi Leksė nusprendė pasivaikščioti po gerai pažįstamas apylinkes. Kaimynystėje ją visi pažinojo, bet Aleksa norėjo pamatyti daugiau nei vien tik gatvę, kurioje gyveno. Galų gale, ji juk žada čia gyventi bent jau porą metų. Atsisveikinusi su tėčiu, kuris nusprendė, kad vakarienei užteks tik spagečių, Aleksa išėjo į gatvę.
Vakaras buvo šiltas, bet ne sausas, kaip dažniausiai būdavo Pensingtone, ir mergina trumpam sustojo pasigrožėti nuostabiu vaizdu į gatvę, kur visi namai buvo lyg iš paveikslėlio. Būdama dar vaikas, ji mėgo įsivaizduoti save kaip knygos heroję – ji išgelbėdavo visą pasaulį ir ilgai bei laimingai gyvendavo su savo tėvais šiuose namuose.
– Aleksa! – švelnutis, tylus Reinės Rodžer balsas patraukė jos dėmesį. Reinė buvo žemutė, šviesiaplaukė ir šiek tiek apvalutė mergaičiukė, kuri atrodė daug jaunesnė nei septyniolikmetė Aleksa, nors jos ir buvo bendraamžės.
– Reine? Vis dar pameni mane? – ji buvo nuoširdžiai nustebus, nes ne-tikėjo, kad kas nors be Džono šeimos ir jos tėčio prisimins ją Huveryje.
Reinė nusijuokė lyg Aleksa būtų pasakiusi kažkokią nesąmonę.
– Gal juokauji? Tavo tėtis negalėjo užsičiaupti, kai sužinojo, kad tu at-vyksti čia gyventi. Be to, kaip aš galėčiau pamiršti savo geriausią draugę?
Štai ir vėl, kaltė suspaudė Leksės širdį, nes ji  ne tik, kad atsiskyrė nuo savo tėvo, bet nuo savo draugų taip pat.
– Aš atsiprašau, kad nepalaikiau ryšio... – ji sušnabždėjo, bet Reinė tie-siog mostelėjo ranka, efektingai nutraukdama atsiprašinėjimo paradą.
– Tik nereikia! Aš taip pat galėjau tau parašyti, bet nieko nedariau. Tiesą sakant, tikėjausi, kad tu dar atvyksi čia, bet nesulaukiau... Ką dabar bepadarysi? Tiesiog palikim tai praeityje, gerai?
Aleksa linktelėjo su šypsena veide, kuri dar labiau praplatėjo, kai Reinė pribėgo ir ją apkabino.
– Pasiilgau tavęs, Leks.
– Tu nė neįsivaizduoji...
Nežinia kiek laiko jos ten stovėjo, bet kai galiausiai jųdviejų rankos buvo laisvos, Reinė apipylė Leksę klausimais. Iš pradžių Leksė svarstė ar verta sakyti Reinei apie jos ligą ir kas ją sukėlė, bet pamačiusi tyrą nuoširdumą draugės akyse, ji nė nemirktelėjusi viską išklojo.
Visą laiką Aleksa žvilgčiojo į Reinės veidą, kad pamatytų kažkokį ženklą, kuris parodytų, kad ji neteko draugės visam laikui, bet Reinės veidas buvo neįskaitomas. Galiausiai, kai ji pabaigė, Reinė giliai atsiduso.
– Oho... Dažniausiai į klausimą „Kaip tau sekasi? “ žmonės atsako ne taip... – ji trumpam stabtelėjo, kad paimtų Leksės ranką į savąją. – Žinai, čia taip pat daug kas įvyko. Prieš metus aš susidėjau su blogais žmonėmis ir dėlto vos nesėdau į kalėjimą. Man pasisekė tik dėlto, kad aš sugebėjau įrodyti savo nekaltumą. Na, ir gal dar dėlto, kad mano tėtis leitenantas, bet tas įvykis tikrai atvėrė man akis... Kada nors aš tau papasakosiu, kas tiksliai įvyko, bet pagrindinis dalykas, kurį norėjau pasakyti buvo, kad dabar aš geresnis žmogus. – šypsena grįžo į jos apvalų veiduką. – Aš savanoriauju ligoninėje ir planuoju įkurti keletą klubų mokykloje, kurie padėtų mokiniams susidoroti su problemomis. Žinoma, daugiau galėsiu padaryti būdama mokyklos prezidente arba tarybos nare, todėl šiais metais kelsiu savo kandidatūrą.
Aleksa nusišypsojo.
– Na, vieną balsą tikrai jau turi.
– Patikėk manim, Leks, aš gausiu daugiau nei vieną.
– Jeigu tu jau taip savimi pasitiki... – Leksė gūžtelėjo, bet jos širdis kažko nerimo. Jai buvo smalsu, bet kartu ir baugu sužinoti, kas gi nutiko su Reine ir jos draugais. Ji jautėsi šiek tiek įskaudinta, kad Reinė nepasidalino savo istorija, kai ji pati šitiek visko pasakė, bet Leksė suprato. Juk jai pačiai prireikė daugybės valandų psichologo kabinete, kol pradėjo šnekėti apie tai, kas nutiko.
– Eime, aš tau aprodysiu Huverio centrą. Mes visada leisdavom laiką tik pamiškėje. – Reinė pasiūlė sukabindama jųdviejų rankas. Lengvai pasičiauškėdamos, jos ėjo jau ne tokiomis gražiomis, bet vis tiek žaviomis gatvėmis ir Leksė stengėsi įsiminti visa tai kartu besiklausydama Reinės.
– Mes jau čia. – Reinė pareiškė iškilmingai ir jeigu ne išdidi jos šypsena, Leksė būtų nusijuokusi – Huverio miesto centras buvo apgailėtinas. Nors aplinkui buvo daugybė žmonių, ypatingai jaunimo, vieta atrodė baisiai. Apgriuvę pastatai, išluptos šaligatvio plytelės, surūdiję automobiliai stovėjimo aikštelėje.
– Ką manai? – Reinė paklausė susijaudinusi.
– Nuoširdžiai? Ši vieta tiesiog pasibjaurėtina. – Leksė pareiškė permesdama akimis viską dar kartą. Reinė linksmai nusijuokė, nė kiek neįsižeidusi, ir Leksei palengvėjo.
– Žinau. Atrodo, lyg kas būtų čia užveisęs sąvartyną. Tai dar vienas iš mano planų, bet apie tai jau reikia šnekėti su miesto meru. Aš taip norėčiau, kad savanoriams būtų leista sutvarkyti miesto centrą. Taip pat, tai būtų puiki bausmė nusižengusiems nepilnamečiams, kurie turi atlikti viešuosius darbus.
– Tu turi daug idėjų, Reine. – pagyrė Leksė. – Ir man jos visos atrodo nuostabios. Gali laikyti, kad jau radai sau pagalbininkę.
– Nuostabu! – Reinė net suplojo rankomis. – Tu galėsi įtikinti futbolo komandos narius prisijungti prie mūsų. Jie padarytų viską dėl tokios būtybės kaip tu. Be to, tu patinki Filipui, o jis yra komandos kapitonas.
Leksė suraukė antakius.
– Filipas?
– Nagi, Filipas Denisas. Nejaugi neatsimeni jo? Blondinas, žydrų akių...
– Filipas Denisas? – Leksė perklausė netikėdama. Ji prisiminė tik su-džiūvusį berniuką strazdanotu veidu, kuris tampydavo jai kasas. – Bet paskutinį kartą mes matėmės prieš aštuonerius metus! Kaip aš galiu jam vis dar patikti?
Paslaptinga kibirkštis sužibo Reinės akyse.
– Galbūt tu jį ir matei prieš aštuonerius metus, bet jis į tave žiūri kaip tik dabar. – ji pasakė apsukdama Leksę, kuri pamatė aukštą, simpatišką vaikiną su šypsena, kuri verčia linkti kiekvienos merginos kelius. Filipas.
– Aleksa. Gera tave matyti. – jis pasakė nužiūrėdamas ją nuo galvos iki kojų. Vietoj to, kad jaustųsi sujaudinta, Aleksa jautėsi nepatogiai.
– Filipai, tu labai pasikeitei. – ji atsakė stengdamasi būti mandagi, bet metė maldaujamą žvilgsnį Reinei, kuri užsisvajojusi žiūrėjo į Filipą.
– Žinau. Seniau atrodžiau taip... vaikiškai. – jis nusišypsojo pasipūtusia šypsena.
– Greičiausiai. Tu man visada atrodei gražiai. – Leksė nervingai pažiūrėjo į abi puses, ieškodama ko nors, kas galėtų ją išgelbėti.
– Tikrai? – Filipas išsiviepė labai patenkintas. – Kad ir kaip ten bebūtų, girdėjau, kad nuo šiol čia gyvensi. Tad jeigu tau reiktų gido ar šiaip ko nors, paskambink man.
Jis įgrūdo Aleksai į rankas popierėlį ir mirktelėjęs nuėjo prie senos žydros Hondos, kur sėdėjo pagyvenusi moteriškė, greičiausiai jo močiutė Alisa. Kai jis nuėjo, mergaitės kartu atsiduso – Leksė iš palengvėjimo, o Reinė iš ilgesio.
– Jis toks mielas... – ji svajingai nutęsė vis dar žiūrėdama į tą pusę, kur išnyko Filipo automobilis.
– Žinoma, kad taip. – pritarė Leksė ir ji beveik nemelavo. Filipas buvo mielas tik ji nematė jo taip, kaip matė Reinė. – Ir jeigu nori būti mokyklos prezidentė, turėtum pradėti šnekėti su žmonėmis, o ne spoksoti į juos ir seilėtis.
Reinė skubiai nubraukė savo burną rankove ir susiraukė.
– Aš nesiseilėjau. Tiesiog... Aš... Visos mano mintys dingsta, kai Filipas šalia.
– Skamba kaip meilė. – išdainavo Leksė su didele šypsena džiaugdamasi dėl savo draugės, bet kartu ir liūdna dėl savęs. Jos širdis priklausė tik vienam asmeniui ir jo jau niekada nebepamatys.
– Bet jis net nežino mano vardo...
Leksė nusijuokė.
– Gal juokauji? Kiekvieną kartą kai atvažiuodavau mes visada būdavom trise. Žinoma, kad jis žino tavo vardą!
Reinė liūdnai šyptelėjo.
– Nuo pat devintos klasės jis nėra man pasakęs daugiau nei pusės žo-džio. Net dabar jis su manim nepasisveikino.
– Reine, - Leksė padėjo ranką ant jos peties ir suspaudė. – aš esu visiškai tikra, kad jis apie tave galvoja.
– Ir kodėl gi? – ji prunkštelėjo netikėdama.
– Nes jis stengiasi apie tave negalvoti. – Leksė paaiškino priversdama Reinę nusijuokti.
– Tu tokia keista, Leks. Eime į kavinę, išgersime kavos. – ji pasakė ir pagriebusi Leksės ranką, nusitempė ją link pilko pastato apsilupinėjusia siena ant kurios buvo iškaba su užrašu „Kava“.
– Taip originalu. – Leksė pavartė akis rodydama į užrašą. Reinė su-prunkštė pritariamai palinksėdama galva ir atidarė duris į kavinę, kurios vidus buvo toli nuo nuobodaus.
Visos sienos buvo išdažytos švelniomis šiltomis spalvomis ir ant kiekvienos iš jų buvo plakatas su kava, kuris kėlė norą užsisakyti. Kad ir kas buvo šios patalpos dizaineris, jis padarė gerą darbą.
– Šaunu, ar ne? Lukas pats viską padarė. – Reinė pasakė pati apžiūrinėdama vietą susižavėjusiu žvilgsniu.
– Lukas? – Leksė perklausė pirma kartą girdėdama šį vardą.
Reinė linktelėjo.
– Jis yra šitos kavinės savininkas. Pinigų turi nedaug, todėl teko naudoti tokią iškabą, kokią gavo, bet vieną dieną... Pamatysi, jam pasiseks. Tiesą sakant niekas daugiau be manęs ir jo netiki, kad jam pavyks prasimušti, bet... visada svarbu geri norai ir palaikymas, ar ne?
– Ši vieta nuostabi! – Leksė sušuko. – Kad ir ką tie žmonės galvotų, jie klysta...
– Štai mano mylimiausia klientė! O, tu atsivedei draugę? – lyg iš po žemių šalia jų atsirado jaunas, maždaug dvidešimt vienerių metų vaikinas, kuris šnekėjo su rumunišku akcentu.
– Lukai! – suklykė Reinė ir pribėgo jo apkabinti. – Tu atrodai nuostabiai, kaip visada!
Lukas nusijuokė ir pažiūrėjo į ją įdėmiai, tarsi ieškodamas pasikeitimų. Kai jis pagaliau rado tai, ko ieškojo, jo veidą nutvieskė šypsena.
– Gera tave matyti, brangute. Kas šita miela panelė? – jis paklausė žvelgdamas Leksės pusėn, bet nepaleisdamas Reinės iš rankų.
– Lukai, tai Leksė Tennes. Leks, tai Lukas Sinovskij.
– Malonu. – mostelėjo Leksė. – Man labai patinka ši vieta. – ji pasakė apžiūrėdama viską dar kartą.
– Dėkui. Gaila, kad taip manot tik jūs dvi. Visi praeina pro šitą vietą, nes pastatas tiesiog apgailėtinas. O kam rūpi vidus, jeigu išorė negraži? – su lyg šiais žodžiais jis pažiūrėjo į Reinę ir Leksė pajuto dvigubą jų prasmę. Akivaizdžiai, Lukui patiko Reinė.
– Na, aš eičiau jau vien dėl savininko. – Leksė žaismingai nusišypsojo ir nužingsniavo prie baro neatsisukdama pažiūrėti, ar jie ją seka.
– Aleksa Ema Tennes, ar tu ką tik flirtavai su Luku? – Reinė sušnabždėjo man į ausį, kai Lukas pradingo kažkur.
– O ką? Ar jis turi merginą? – Leksė paklausė abejingai.
– Ne. – Reinė suraukė antakius. – Bet...
– Kas?
– Nieko. – ji nusišypsojo, bet Leksė matė, kad tai buvo priverstinė šyp-sena. – Jis šaunus vaikinas. Be to, jūs būtumėt puiki pora.
Kaip tik tuo metu grįžo Lukas ir Leksė nebeturėjo progos pasakyti Reinei, kad ji tik juokavo, bet per keletą valandų, kurias jie praleido kartu Leksė pastebėjo, kad Lukas ne kartą flirtavo su ja, todėl kai Reinė išėjo į tualetą, ji pažiūrėjo į jį.
– Tau patinka Reinė. – ji pasakė.
– Taip. – Lukas gūžtelėjo. – Ji šauni.
– Ne. Aš turiu omeny, tau patinka Reinė.
Lukas pažiūrėjo Leksei tiesiai į akis.
– Tu man taip pat patinki. – jis nusišypsojo.
– Žinau. Būtų keista jeigu nepatikčiau. – ji metė jam pasipūtusią šypseną. – Bet aš žinau, kad tu bet kada pasirinktum Reinę vietoj manęs.
– Jeigu ir taip? Ji vis tiek manęs nė nepastebi! Viskas tik apie tą kvailį Filipą! – Lukas nervingai pažiūrėjo pro langą tvardydamas savo pavydą.
Aleksa nusijuokė.
– Žinoma, bet tai tik mažas susižavėjimas. Tu turėtum kovoti dėl jos.
– Kaip? – jis paklausė įtariai.
– Parodyk jai ką ji praranda. Patikėk, tai geriausias būdas suprasti koks svarbus žmogus tau yra...
Lukas užjaučiamai šyptelėjo.
– Atrodo, kad tau teko tai patirti savu kailiu, taip?
– Deja...
– Ką turi omeny? – Lukas paklausė prie Leksei spėjant nugrimzti į skausmą ir ji buvo jam labai dėkinga už tai.
– Sukelk jai pavydą. Aš galiu padėti. – ji pasiūlė ir Luko veide atsirado neįkainojama šypsena. Jis atsistojo ir prisėdo šalia jos ant sofos, kur prieš tai sėdėjo Reinė.
– Man patinka ši idėja net jeigu ji ir nepasiteisins. – jis mirktelėjo. – Tu tikrai nieko prieš?
– Visiškai ne. – Leksė nusišypsojo drąsinančiai ir Lukas palinko į priekį jos pabučiuoti. Ji užsimerkė ir...
– Leks, mums jau metas namo! Oi, atsiprašau! – jie abu vienas nuo kito atšoko ir pažiūrėjo į susigėdusią Reinę. Ji pravalė gerklę prie kalbėdama ir žiūrėjo kažkur į sieną virš jų. – Tavo tėtis skambino.
– Žinoma. Eime. – Leksė pašoko ir Lukas atsistojo kartu su ja.
– Leks, gal gali palaukti? – jis greitai nubėgo į kitą kambarį ir grįžo su popieriaus skiaute, kurią padavė Aleksai. – Čia mano numeris. Paskambink kai galėsi arba tiesiog ateik.
Leksė žvilgtelėjo į popierių ir, sutikusi jo akis, nusišypsojo.
– Žinoma.
Akies kampučiu ji pastebėjo kaip Reinė nepatenkinta susiraukė, bet neparodė jai, kad tai ją džiugina. Leksė jautė, kad Filipas nebuvo tinkamas jai. Bent jau ne taip kaip Lukas, kuris tiesiog ją dievino.
– Jūsų nereikia palydėti? – Lukas pasiūlė nenuleisdamas akių nuo Lek-sės.
– Ne. – greitai nukirto Reinė. – Dar netamsu. Mes galim ir pačios pareiti. Viso, Lukai. – ji greitai apkabino jį ir išėjo pro duris neatsisukdama.
– Ji pavydi. – linksmai pasakė Leksė, kai pamatė susirūpinusią Luko išraišką. – Bet ji mano, kad nieko tau nejaučia, todėl leidžia mums būti kartu.
– O kas jeigu ji taip ir nesukaups drąsos man to pasakyti?
– Ji pasakys. Aš pažadu. – Leksė pasakė ir pakštelėjo jam į skruostą. – Aš tau paskambinsiu pasakyti apie ką mes kalbėjom.
– Gerai. Iki, Leks.
Leksė linktelėjo ir išėjo į kiemą kur jos laukė Reinė. Pamačiusi kaip ji virptelėjo, Leksė apkabino ją per pečius.
– Šalta?
– Ne. Tiesiog taip būna kai išeini iš šiltos patalpos į vėsų orą.
Leksė pavartė akis.
– Ačiū kad pasakei, nes nebūčiau to pati supratusi. Paėjėkim greičiau ir sušilsim.
Reinė linktelėjo ir jos abi ėjo tylėdamos. Leksė žinojo, kad Reinė tik-riausiai dabar labai susipainiojusi dėl savo jausmų. Ji galvojo, kad Reinės mintys ir sukosi apie tai, todėl jos draugės klausimas labai ją nustebino.
– Leks, ar tu visada tokia?
– Kokia?
Reinė trūktelėjo pečiais.
– Turiu omeny su Luku. Juk tu jo visai nepažįsti ir aš esu įsitikinusi, kad jūs būtumėte pasibučiavę, jei nebūčiau jūsų nutraukusi.
Leksė nusijuokė stengdamasi paslėpti skausmą dėl draugės apkaltini-mų. Ji nebuvo kekšė, kuri krenta po kiekvieno vaikino kojomis.
– Kartais tai nėra blogai, Reine. Kartais yra gerai būti spontaniškai...
– O kartais nėra. – Reinė ją nutraukė. – Aš žinau tai, Leks, patikėk ma-nim. Geriau neskubėk su Luku – jis juk žymiai vyresnis. Pasistenk išlaikyti paslaptį.
– Ar tu esi tikra, kad nepavydi, Reine? – Leksė pusiau pajuokavo įdėmiai stebėdama jos išraišką. Vieną sekundę kažkas pasirodė jos veide, bet tai greitai dingo ir Reinė tiesiog nusijuokė.
– Nešnekėk niekų. Ak, ar aš tau pasakojau apie Metą? Jis pats mieliau-sias vaikinas pasaulyje... Aš manau, kad jis gėjus, bet tu esi labiau patyrusi tokiuose dalykuose... Pensingtonas juk daug didesnis už Huverį...
– Tu keiti temą! – Leksė sukikeno.
–Visai ne. Aš tiesiog nenoriu šnekėti apie tai ko nėra. Lukas ir aš esam tik draugai. – ji pasakė lyg bandydama įtikinti pati save.
– Žinoma. Vadinasi tu nieko prieš, jeigu aš jam paskambinsiu? – Leksė pamojavo popierėliu priešais Reinės nosį ir ši suirzusi atstūmė jos ranką.
– Baik, Leks. Aš tau sakiau kas man patinka.
– Tuo atveju... – Leksė pasirausė savo kišenėse ir ištraukė kitą popierėlį. – Gali jį pasiimti. Atrodo, aš jau radau, kas man aprodys miestą.
Reinė atsainiai pažiūrėjo į lapelį.
– Kas tai?
– Filipo numeris, žinoma! – sušuko Leksė ir nusijuokė kai Reinė išplėšė lapelį iš jos rankų ir stipriai ją apkabino.
– Ačiū, Leks! Tu geriausia! Pasimatysim rytoj! – Reinė atsisveikino ir nubėgo namo. Per visą laiką kol jos ėjo, Leksė nė nepastebėjo kaip jos atsidūrė pažįstamoje gatvėje.
Leksė papurtė galvą su šypsena galvoje ir neskubėdama nuėjo namo nė nepastebėdama aušto vaikino pasislėpusio šešėliuose...
2010-12-06 20:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą