Apie akį

Net jei būčiau apsilupinėjęs lango rėmas.
Kirvarpų išniekintas medžio gabalas, supuvusi minkšta malka, sutrūnijęs miško rąstas ar lakuota virtuvės spintelė.
Net jei tapčiau šlifuota grindlente ar rąstinio namo sija, žaliai dažytu tvoros strypu ar medine liepto atrama. Kad ir pjuvena pūvančia po kažkieno kanopomis tvarte. Ar puošiančia dekoratyvinius augalus kaimo turizmo sodyboje.
Net jei man leistų būti mediniu takeliu į paplūdimį. Kur kasdieną regėčiau susvilusius poilsiautojų padus ir springčiau biriu karjerų smėliu.
Ar palangos tiltu.
O gal stadiono tribūnų suolu?

(Viskas tik todėl, kad šį rytą pabudau nevienodo dydžio akimis. Nepaisant keisto perštėjimo kairėje veido pusėje ir neįprastai mažos mirksnio distancijos, aš šventai tikėjau eilinį kartą persimiegojusi šį palaimingą atostogų rytą.
Apsičiupinėjau tiek, kiek pajėgiau tverti neraukydama ir taip skausmingo bei padvigubėjusio akies voko. Besičiupinėdama suvokiau, kad šios nemalonios procedūros padės išvengti žvilgelėjimas į veidrodį vonioje, kuris kas rytą nustebindavo mane įvairiausiais pagalvės raštais atsispaudusiais žande. Bandydama išsaugoti orumą, šventai tikėjau, kad tie piešiniai atsiranda ne dėl žando minkštumo, o dėl antgamtiškų galių atsispindėti baltoje drobulėje. Maniau, kad man žemėje patikėta svarbi misija. Tačiau šios beprotiškos klejonės pasimiršo tą pat akimirką, kai pažvelgiau į savo atspindį šiandien. Į mane žvelgė vienaakis padaras, susivėlęs neandartalietis, netekęs antrojo veizolo per susirėmimą su laukiniu buivolu. Suvokusi, kad užsikrėčiau per žemę plintančia infekcija, kuri vargu ar yra pagydoma neleidžiant vaistų tiesiai į tą vietą kur kažkada buvo akis, pajutau gilią neapykantą visiems žemės darbams, įskaitant nesibaigiantį augalų sodinimą pastarosiomis dienomis.)

Net jei galėčiau būti tūkstančiais įkainotu bonzai medeliu ar Varėnos miškų kelmu.

Miškų dieve, medžių globėjau. Kelmų tėve, malkų broli.
Sugrąžink man akį.




(Istorija paremta tikrais įvykiais)