Egoizmas

Pažiūriu žemyn vien tik dulkės. Aš stoviu prie ribos, kurios peržengimas reikštų pabaigą. Ne tą, po kurios bus nauja pradžia, o prie kurios žvaigždės užgęsta kažkieno akyse, kažkieno ko aš vis dar nepažystu. Ar verta pabaigos ieškoti ten, kur nėra pradžios, kur visos linijos iškreiptos ir juda ratu, kur mintys suakmenėja, kojos dreba, o širdis trokšta šokti. Šokti mirties šokį, bet smegenų kairysis pusrutulis pagaliau pasiekia dešinį ir supranta, kad nauja tyla nebus naudinga šiai akimirkai. Ir ši akimirka nėra naudinga širdžiai. Aš tarsi bakterija, kuri žudo savo auką, o su lig šeimininko kūno mirtim ir pati žūsta. Ji egoistė ir žmogus apie kurį dabar mąstau yra egoistas. Viskas man, aš noriu to ką tu turi, man reikia tiesos, aš noriu žinot kas aš toks ir kokių velnių aš judu, per likimą. Aš stoviu ant namo briaunos, o apačioj tik dulkelės. Aš iškeliu rankas ir rėkiu, tu mano riksmo negirdi, nes tu tik dulkelė, galbūt ir aš dulkė tau, bet visgi viskas prasideda nuo to. Dvi kruopelytės susijungia ir aplink viskas miršta, esame tik mudu, net ir pats protingiausias žmogus pasaulyje pasakytų aš tavęs nesuprantu. Lengvas vėjo dvelksmas praskaidrina mano akis ir nubraukia ašaras riedančias iš užmerktų akių. Aš pasiduodu begalybei. Palengva judu žemyn, per širdį perbėga šiurpulys, lygiai toks pat kaip pirmą kartą palietus tave. Smegenys išdžiūva, kraujas dingsta iš mano kūno. Dar viena dulkelė krenta, aš vis dar užmerkęs akis guliu ant nugaros, ant stogo. Aš suprantu, kad negaliu to padaryti kam ryžausi ryte, aš suprantu, kad niekas manęs nesupranta. Visi juokiasi, visiem gera taip kaip yra, jie mylisi, jie bėgioja, jie gyvena. Jie verkia žiūrėdami gerą filmą, jie stengiasi tas ašaras nuslėpt nuo kitų, bet savyje supranta, kad grožis yra mielas. Jie užsidarę mąsto apie tai ko man neteko dar mąstyt, visi mes mintimis skirtingi.  Milijonai gyvų būtybių žvelgia į Eifelio bokštą ir mato tai ką nori matyti, tačiau retas kas pagalvoja kokia didelė metalo krūva. Aš ir taip nepagalvojau, nors ir niekad nesu tenai buvęs, mano mintys buvo suformuotos už mane dar vaikystėje, paauglystėje, netgi senatvėje. Tiesiog tai kas gražu negali būti labai paprasta, bet paprasti daiktai būna patys gražiausi. O paprasti žmonės? Jaučiu kaip visą dieną saulė spiginusi man į akis dabar pasisuka šonu ir kutena kairįjį skruostą, net ir dabar viena puse yra labiau mylima nei kita. Guliu ir žinau, kad tai nesitęs amžinai. Įdomu ką dabar jausčiau jei bučiau išdrįsęs pasiduot kitos pusės traukai, jei būčiau patikėjęs širdimi. Turbūt nieko, nejauti tai negyveni, nemyli tai esi miręs, o jei miręs tai neskauda. Gyvendami jaučiame daug skausmo, kartą prie manęs priėjo žmogus ir palietęs ranka mano ranką pratrūko verkti, nors prieš akimirką mačiau jį kalbant su ledų pardavėja. Aš jį bandžiau priglaust suprast jo skausmą, bet jis teištarė atsiprašau nusisuko ir nužingsniavo savo keliais. Daugiau niekada jo nebemačiau ir nežinau kas jis toks, kodėl tai nutiko, ką reiškė jo ašara. Ir išties visi mes vienodi ir skirtingi tuo pat metu, vieną dieną atsisukam į veidrodį ir matom save. Guliu ir suprantu, kad meilė tai ne jausmas, o gyvenimas. Ir nesvarbu, kokioj formoj ji vis tiek ateina, o vėliau išduoda, pamiršta apleidžia, bet galiausiai grįžta tik reikia laiku ją pastebėti. Tačiau mes jos nematom, nes taip jau būna. Aš galiu pavydėti, geisti tačiau nevalia teisti, nevalia priversti mylėti save. Meilės trauka, kaip pasakytų vienas man labai svarbus žmogus, arba būna arba ne. Aš žinau ką ji turi omenį tačiau negaliu susitaikyti, aš gi egoistas, aš gi noriu visko, netgi to kas man nelemta. Gana jau gulėt, o tai ir persišaldyt galima taip. Atsistoju nusivalau nuo savo švarko dulkes, kurios nejaučia nieko ir tęsiu evoliuciją. Antraštės nemirgės: dėl nežinomų priežasčių...