Pro butelio stiklą elgeta mato
Visa pasauly kitaip nei kiti,
Ir nesvarbu, ką praeiviai jam sako,
Kad šaipos iš jo: Pažiurėk, koks esi…
Vargeta skęsta, o gal jau paskendo
Senai - bet ar rūpi kam, kur ir kodel..
Jausmų nesupras jo, neišklausys veltui,
Tad kalbasi vienas su savim vėl…
Pakvaišęs, apšepęs, dvokia iš tolo
Nuo vargo, tabako ir alkoholio,
Kaukė - nes kvailas tikrai toks nėra,
Gal mokslus jis baigęs, galva jo gera…
Jis marmaliuos, gargaliuos ir krenkšės,
Pirštais palies Armani kostiumą,
Bet vėl atstumtas, paprašyti nespės
Pagalbos, išpūs tik paskutinį dūmą…
Išorė klaidina - klaidina likimas žmogų,
Kad pagal tai kaip kas atrodo,
Renkamasi - kvailą ir nuobodų
Požiūrį į elgetą - valdo žmones godos…
Sužiedėjusią duona mėgaujas varguolis,
Svarsto, kur šia naktį, radus šilta guolį,
Žalio stiklo akiniais nematys skaudžių
Pašaipų - nebus gėda jam - tik šiek tiek graudu…