apie laukimą (kalbėjimas sidabro žodžiais)

mėgstu kalbėti vėjui.

apie tai, kas auga manyje.
tai apie sidabrinius sodus,
apie ten ateinančius pavasarius
po kiekvieno lietaus.

nes nuplauna ten sustatytus
stiklinius džinų butelius,
o šie išsilaisvina ir vaikšto po sodą,
balti,
ir skimbčioja išsprogusiais žiedais.

tada šoku.

aš dabar tik nežinau, ar mano vėjas tiki.
pasakoju, o šis šypsosi,
didelėm šlapiom akim žiūri.

aš nežinau, ar mano vėjas tikras,
dar vienas pavasaris ar ateis.

lietau, nuplauk,
išlaisvink mano miegančius džinus.