Motinystė

Tu perdavei man palikimą –
Nemirštantį pieno lašą.
Turiu jį savo ląstelėse
Kaip savo kraują. Kaip kūdikį basą
Sūpuoja marijos tvarteliuose.

Tai baltas motinos kraujas
Užaugti švelniems mažutėliams.
Kaskart atsiranda iš naujo,
Gyvybės upėmis liejas.

Gavau – ir dabar atiduodu
Su meilės šiltais spinduliais.
Kaip maistą, gerumą, paguodą
Ir niekas va taip nesikeis

Su tūkstančiais mūsų kartų...
Todėl tą gyvumą nešu,
Mergytėj mažoj palieku,
Kad neštų ir ji – dėl kitų.