(ne)mano gyvenimo istorija

Skiriu M. K.


    Einu namo. Jau vakarėja. Eidama spardau kažkokią šiukšlę – kai rasiu šiukšliadėžę – išmesiu. Dangus parausvėjo – ryt bus vėjuota. Mintimis nuklystu į praeitį ir prisimenu, kaip mano gyvenime atsiradai Tu.
    Nors tiksliai nepamenu, kaip ir kur Tave sutikau, bet kažkaip  mes atsidūrėme mano bute. Gyvenu aš trijų kambarių bute. Didžiausiame įsirengiau treniruoklių salę. Šiaip buvo čia tik du treniruokliai, štanga, hanteliai, švediška sienutė su skersiniu ir kilimėlis sportui. Daugiau nieko. Vienas iš tų treniruoklių – jėgos staklės – atstojo dar kokius keturis treniruoklius. Šiame buvo integruotas ir jėgos suolelis, ir dar daugybė visokių gumų kitokiems raumenims treniruoti. Užėmė šitos staklės pusę kambario. Kitas treniruoklis, skirtas kardio treniruotėms, buvo elipsinis. Šiame kambaryje aš kasdien praleisdavau dvi valandas, todėl dabar galiu pasigirti raumeninga figūra. Sportavau aš ne be reikalo – dirbu saugos tarnyboje naktinėje pamainoje.
    Kitame kambaryje stovėjo televizorius, sofa, kelios knygų lentynos, fotelis ir mano darbo stalas. Laisvomis, nuo pagrindinio darbo, dienomis dirbau vertėja – versdavau knygas. Ir dabar mes sėdime čia ir žiūrime televizorių. Už lango jau tamsu ir Tu paklausi, ar gali pas mane nakvoti. Aš sutinku ir leidžiu miegoti čia ant sofos. Bet tada Tu pareiški, kad bijai tamsos ir likti vienas, o būti vienas tamsoje bijai užvis labiausiai. Galiausiai aš nuleidžiu ir leidžiu miegoti su manimi.
    Miegamajame stovi mano didelė ir plati lova, todėl mes abu puikiai joje sutelpame. Dar kambaryje stovi spinta su veidrodžiu ir kelios kėdės. Prabundu ryte, o Tavęs nėra šalia. Negi ėmei ir pasprukai tik išaušus? Bet ne, pasidairius po kambarį pastebiu ant kėdės kabančias Tavo kelnes. Iš virtuvės atsklinda barškančių puodų garsas ir kavos aromatas. Paskui viskas nutyla ir tarpduryje pasirodai Tu. Tik dabar geriau į tave įsižiūriu. Tu šiek tiek storas ir tavo pečiai siauresni už klubus. Tu labiau moteriškos formos negu aš. Ir štai praneši, kad paruošei pusryčius. Koks visgi esi nuostabus.
    Tavo apsilankymai mano namuose padažnėjo, kol galiausiai supratau, kad Tu čia jau apsigyvenai. Bet problemų su Tavimi neturėjau: gaminai valgį, tvarkei namus, kaip tikras namų tvarkytojas. Ir vieną rytą pasakei, kad mano namai atrodo taip, lyg čia gyventų vyras. Bet juk taip ir buvo! Ir dar Tau labai užkliuvo begalė pusnuogių moterų fotografijų mano kompiuteryje. Ir visai nesvarbu, kad jos visos buvo fitnesininkės arba kultūristės ir nuotraukose demonstruoja raumenis, o ne ką kita. Bet Tu to nesupratai.
    Buvai Tu kažkoks labai moteriškas. Sėdėdavai mano namuose ir tvarkydavaisi. Tai dulkes šluostei, tai grindis plovei, dar prinešei kažkokių niekučių sakydamas, kad dėl to namuose bus tik jaukiau. Bandau įsivaizduoti kaip visoks šlamštas gali suteikti namams jaukumo. Paskui ėmei prašyti pinigų, kad galėtum paruošti visokių kulinarinių šedevrų. Ir tikrai – mane kaskart nustebindavo Tavo išradingumas gaminant maistą.
    Ir taip mudu gyvenome nežinau kiek laiko. O gal ir nenoriu žinoti. Kasdienė rutina nutrina visas laiko ribas. Kartą Tu pareiškei, jog aš esu labai vyriška. Pažvelgiau į savo atspindį veidrodyje ir šito nenuneigiau. Bet sakei, kad nevien išvaizda. Ir pateikei begales mano vyriškumo įrodymų. Ir šįkart nenuneigiau. Taip, Tu buvai teisus. Darbas apsaugoje ir nuolatinė vienatvė (na, aš nesakau, kad neturėjau draugų, jų buvo nemažai, bet savo namuose visąlaik būdavau viena) sunaikino mano moteriškąją pusę. Ir dabar aš tapau, jei ne vyru, tai bent kažkuo tarp vyro ir moters. Pasisiūlei drauge su manimi nueiti į drabužių parduotuvę ir išsirinkti keletą suknelių, sijonų ar kitokių moteriškesnių drabužių. Tau nepatiko mano berankoviai marškinėliai, nes tada puikiai matydavo platūs raumeningi pečiai ir rankos.
    Pusdienį prasikankinę parduotuvėje iš jos išeiname nusivylę. Dabar Tau atrodo, jog visi drabužiai pasiūti būtent taip, kad paryškintų mano raumenis. Kol važiuojame namo aš vis iš Tavęs juokiuosi, o Tu burbuluoji kažką nesuprantamo.
    Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad kaip netikėtai atsiradai mano gyvenime, taip netikėtai iš jo ir dingai. Tave vis rečiau ir rečiau berasdavau savo namuose, kol vieną dieną visai nustojai rodytis. O aš to net nepastebėjau. Dabar man atrodo, kad Tavęs išvis niekad ir nebuvo, arba Tu – tik mano liguistos vaizduotės tvarinys.
    Pagaliau priėjau šiukšliadėžę ir išmečiau tą šiukšlę. Dangus aptemo. Tolumoje matyti pilki debesys. Vėjas atneša lietaus kvapą. Turiu paskubėti, kol dar nepradėjo lyti.