Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Darbas buvo pateiktas konkursui, bet dėl per mažo ženklų skaičiaus perkeltas į Prozą.

Tai istorija apie Piligrimą. Be abejo jis turėjo ir vardą, bet istorija dėl tam tikrų priežasčių, kurios paaiškės vėliau, jį nutyli. Mes pagrindinį personažą vadinsime Keliautoju, kad būtų paprasta ir romantiška.
Keliautojas (arba Piligrimas) pateisino savo vardą tik dėl tam tikrų keistų lingvistinių klaidų, kurias padarė šio kūrinėlio autorius. Jis pamanė, kad „keliauti“ ir „kelti“ – tai tos pačios kilmės žodžiai. Mūsų Piligrimas keliavo ne tiek daug, kiek kėlė klausimų ir ieškojo į juos atsakymų... O tai turbūt pati didžiausia piligrimystės esmė – rasti atsakymus, nesvarbu, kurioje geografinėje platumoje bebūtum.
Tiek apie pagrindinį veikėją ir jo vardo kilmę. Dabar atėjo laikas pagrindinei arba antrajai pagal svarbą veikėjai – Malvinai. Malvina autoriui priminė svajonę, todėl ir gavo tokį vardą... aš irgi pritarčiau... visos svajonės juk dangaus, arba mėlynos spalvos...
O tada, aišku, reikėtų suvesti pagrindinius veikėjus, tiksliau nupasakoti, kas tarp jų bendra, o kas skirtinga, tačiau kūrinys turi savąją logiką. Todėl atsipalaiduokime ir leiskime pasakotojui dirbti savo darbą...
... Piligrimas pabudo „išsiblaškęs“. Traktoriaus leidžiamas garsas lauke jam išblaškė miegus ir sapnus. „Naujų paieškų diena“, pamanė jis ir nusišypsojo sau. Nepanorėjęs leistis rugių laukais prie ažuolo horizonto pradžioje, nusprendė pakeliauti po knygų pasaulį... buvo beatidarąs močiutės knygų spinta, o iš jos tik, tčiukšt, - ir plestelėjo žemėn stora kaip keturios turčiaus kaimyno piniginės BIBLIJA...
Na, Piligrimas nebūtų Piligrimas, jei tokiu momentu šventvagiškai neiššnabždėtų: „Jėzau... “, bet tuoj pat susigriebė, kad nuodėmė gresia pertarti Dievo vardą be reikalo, ir, užgniaužęs nereikalingus žodžius, pakėlė atsivertusi „Dievo žodį“ nuo žemės...
... ir ką jus manot – Pauliaus laiškas korintiečiams... jau tapęs ir Himnu meilei, ir visi jį mes mintinai mokam: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta... “ perskaitęs dešimtį eilučių, užvertė Knygą...
Nors ir buvo ką tik pabudęs, atsisėdo į fotelį ir užsimerkė trumpai meditacijai bei Šventų žodžių apmąstymui. Mintys plaukė savaime:
„Meilė... tai taip sunku nusakyti žodžiais, o pajusti paprasta... tereikia giliai įkvėpti, atsipalaiduoti ir susilieti su Visatos galia... Meilė – tai absoliuti žmogaus buvimo stichija, jei jis nepasirenka kitaip... kiekvienas žmogus pasmerktas meilei, jeigu priima teisingus sprendimus. Jeigu juos priima neteisingus, jis pasmerktas aklumui: meilė visai šalia jo, ji jį liečia, o jis nemato... ir nejaučia... blaškosi ieškojime to, ką vadina prasme, linksmybėmis, kito pajuokimu, ar kuo kitu, ilgisi ramybės, bet nieko iš to neišeina... nes meilė renkasi... ir ji pasirenka tik atviras širdis... “
Tada piligrimas savo sąmoningame sapne pajunta ranka ant peties. Atsisukęs nustemba ir apanka – prieš jį tobulos moters veidas:
„Kas tu? “ – suvirpa lūpos.
„Malvina“, - atsako Svajonė. „Aš sekiau tavo mintis ir man parūpo sužinoti, kiek tavo Širdis atvira. “
Keliautojas sutrikęs tylėjo. Tarsi jam greitai reikėtų į patalpą, o ant šios durų kabėtų didžiulė spyna su užrašu: „Atverk duris Svajonei“.
„... O aš turiu raktą į klausimą, kuris kirba tavo galvoje, bet ne Širdyje... “. Ji šelmiškai nusijuokia ir įbrukus suvyniotą popierėli jam į rankas kažkur dingsta...
Piligrimas, pajutęs jog kvėpavimas tuoj pradės greitėti, drebančiom rankom skuba išvynioti popierėlį:
„Mastyk širdim o ne mintimis... Atverti širdį reikia drąsos ir ryžto. ... nes visada tokiame veiskme slypi rizika, jog būsi nesuprastas, nuviltas, įskaudintas. Širdis žino savo kelią, tačiau jai reikia tavo drąsos... “
Keliautojas atsimerkė. Už lango motina sušaukė jo vardą.
- ... eikš pažiūrėti, kaip nuo vėjo linguoja kviečių jūra... tau patiks, tu gi mėgsti poetiškus vaizdus... iki vakaro ir audra pas mus atslinks...
Išėjęs į lauką, pasileido takučiu link horizonto krašto, klausydamasis javų ošimo... jų bangos vilnijo ir nešė jį tolyn... Kol tolumoje pamatė siluetą. Nespėliojo sau mintyse, kas tai, žinojo – „Moteris“. Nebegalėjo nei minčių regzti, nei ignoruoti nepažįstamosios... jam rodės, kad būtent dėl jos pasileido tekinomis į javų jūrą.
Suakmenėjo, kai nepažįstamoji ėjo pro šalį. Nebejautė savęs ir nekontroliavo nei kūno, nei balso, kuris pats ir prabilo:
„... ar skubate namo? Mama sako, kad audra ateina... “
Nepažįstamoji, nesupratusi nei žodžio, kukliai nusišypsojo ir apgailestaudama, kad nesiklausė tetarė:
„Atsiprašau, Jūs man? “
„Nesvarbu... “
„Aš atsiprašau, nesitikėjau būti užkalbinta... todėl nenugirdau... “, - dar teisinosi mergina.
„Koks Jūsų vardas? “ žodžiai, neklausę leidimo, suskambo rugių ošimo fone...
„Malvina... “

...

Po 4 metų Keliautojas ir Malvina susituokė. Jie nugyveno kartu visa trumpą Piligrimo gyvenimą. 40-ties jis susirgo džiova ir jausdamas, jog artėja atsisveikinimas su sava moterimi ir Žeme, atsivertė blonknotą bei pradėjo jame rašyti žodžius, kad nebūtų taip baugu...:
„Aš daug ieškojau, daug klausiau ir neradau atsakymų. Man apmaudu, kad kai gyvenimas gęsta, atsakymus jau turiu ir tik dabar, paskutiniąją akimirką juos galiu palikti tiems, kurie jų taip pat ieškos... ir taip pat neras... skaitys ir nesupras... bet tai gyvenimo tiesa ir realybė...
Aš skubėjau per daug ir per dažnai, planavau ir graužiausi dėl nerealizuotų planų. O gyvenimas turėjo patį geriausią planą man...
Aš klausiau: kas tai meilė? O ji buvo nuolat šalia. Kaltinau žmoną, kad jos jausmo man per mažai, o ji mane mokė, nors išmokyti nepajėgė, kad meilės ne kitame, o savyje reikia ieškoti... dabar aš tai žinau...
Aš galvojau savęs nepažįstas... o dabar žinau... kas aš ir kas tu, ir mes visi. Prieš mane tokių milijonai, po manęs tokių - milijardai. Ir visi mes tokie patys, tų pačių klausimų vergai, žaidžiantys pamišėlišką BINGO žaidimą, kurį laimime, kai būna per vėlu...
GYVENIMO PLANAS MAN – TAI MEILĖJE PAŽINTI KITĄ IR SUPRASTI, KAD JAME AŠ SURADAU SAVE... “
... jis užvertė banknotą. Susigraudinęs nušluostė ištryškusią ašarą.
Tuo metu į kambarį ižengė Malvina.
- Malvina... ar tu manęs kada nors nemylėjai?...
- Ką? – sumišo ši... – po to supratusi vyro klausimą pridūrė: - na gal tik tuomet, kai dar nepažinojau... Hm... netiesa... net ir tada tave mylėjau... mat, žinojau, kad viena dieną, rugių lauke paklausi manęs: „o kuo Jus vardu...? “ – ji romiai šypsojo.
Šypsojosi ir Piligrimas...:
- Kuo tu vardu, išsipildžiusi mano Svajone? ... – jis šelmiškai nusijuokė: - ogi MEILĖ – tavo tikrasis vardas toks, manoji Malvina...
.. ir ramiai užsimerkė.

2010-10-16 20:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą