Kas yra meilė?

Darbas buvo pateiktas konkursui, bet dėl per didelio ženklų skaičiaus perkeltas į Prozą.

- Per žiemos atostogas parašykite rašinį tema,, Kas yra meilė? ‘‘ - nuskambėjo galutinis mokytojo verdiktas vos pasigirdus skambučiui. Tas čirškiantis daiktas turėjo pranešti, kad  prasidėjo dvi savaitės dykinėjimo. Ir ko tas Čerbauskas nori? Juk ne filosofiją studijuoju. Išvis nieko nestudijuoju. Dar nė vidurinės nebaigiau!
- Deivi, palauk! – už savęs išgirdau Juliaus balsą..
- Na tai kaip tau tema?
- Nesamonė. O tau kaip?
- Ne tas žodis. Rašysi?
- Teks. Po atostogų ves pusmečius, o maniškis- kliba.
- Tai imk ir parašyk.
- Kurgi ne. Aš tau ne Čerbauskas:,, Kas yra meilė? ‘‘ – išsiviepiau kaip nevisprotis bandydamas pavaidinti mūsų literatūros mokytoją.
- Neva tau sunku. Merginų turėjai daugiau nei pats Robis. Na tas, kur įsivaizduoja esąs Bradas Pittas.
- Ir nė trijų savaičių su jomis neištempdavau.
Išėjęs iš mokyklos kulniavau gatve troleibusų stotelės link. Klausiausi muzikos. Tik dabar pastebėjau, kad visos iki vienos apie... meilę! Laimingą, nelaimingą, slaptą, ne... Neapsikentęs išjungiau tą velnio daiktą ir įgrūdau atgal į džinsų kišenę.
Grįžęs namie radau iš universiteto parėjusią seserį. Numetęs kuprinę prieangy, nuėjau į virtuvę. Atidarau šaldytuvą- pustuštis.,, Vėl tėvai darbe pietavo. ‘‘ Nieko nepešęs užlipau į antrą aukštą. Sesuo sėdėjo savo kambary, kaip visada įbedus akis į kompiuterį.
- O man nepalikai? - įėjęs pro duris paklausiau.
- Pats pasitaisyk, Rankas juk turi, - nė nežvilgtelėjusi atrėžė. O išgirdusi, kad einu durų link dar pridūrė:
- Jei lipi į apačią- nunešk lėkštes.
- Pati nusinešk. Kojas juk turi.
- Šiknius! - išgirdau vos uždaręs duris.
Nuėjęs į savo kambarį įsijungiau televizorių. Kurį kanalą jungiau- visur tie patys, iki gyvo kaulo įgrisę meksikiečių serialai:,, Meilės sparnai‘‘,,, Meilės žaizdos‘‘,,, Uždrausta meilė‘‘...,, Na dabar aišku, iš kur Čerbauskas tokias rašinių temas traukia‘‘- šyptelėjau.
Vakare iš darbo gryžo tėvai. Per vakarienę užsiminiau apie namų darbą atostogoms. Tikėjausi, tėvai bent kokią mintį pamėtės... Užtat sesuo kone mirė iš juoko:
- Tu? Rašysi? Apie meilę? Cha! - kvatojo gal pusvalandį, taip priversdama mane pasijusti visišku idiotu. Na ir tikrai, kokio velnio prasitariau?.. Bent ramiai pavalgęs būčiau.
-  Jau įsivaizduoju: apie tyriausią pasaulyje jausmą rašo žmogus, kuris ne tik kad merginas keičia kaip kojines, bet nė nenutuokia, kas ta meilė yra! - vėl juoko priepuolis.
- Šiandien skambino jūsų dėdė Aleksas, - staiga įsiterpė tėtis. Kvietė atostogoms atvažiuoti.
- Kadangi mudviem su tėvu reikia dirbti, - pagaliau prie pokalbio prisijungė ir mama, - o seseriai po atostogų egzaminų sesija, Deivydai, važiuosi tik tu.
- Kur?! - netikėjau savo ausimis, - Bet ten pasaulio kraštas!
- Žemaitija ne pasaulio kraštas, - šyptelėjo sesuo.
- Jis gyvena vidury miško. Ir dar žiemą! Tikimybė, kad sutiksiu kitą žmogų- nulis, o artimiausia civilizacija- briedžiai!
- Nesijaudink, vienas neliūdėsi. Dėdės draugo Andriaus dukra Kristina ten taip pat bus, - dar patikslino mama.
- Ta storulė? - prisiminiau ją dar nuo vaikystės, kai buvo gal kokių aštuonerių. O buvo mane įsimylėjusi... Net koktu pasidarė.
- Tai buvo prieš dešimt metų. Esu tikra, ji pasikeitė.
- O įmanoma dar labiau sustorėti? - tyliai sumurmėjau.
Sekmadienį ryte jau sėdėjau tėčio džipe su visa savo manta ant galinės sėdynės. Važiojant kažkokiu miško šunkeliu mašina gal tris kartus vos nenuklimpo sniege. Pagaliau atvykus pirmas mus pasitiko didelis, tamsiai ruda spalva dažytas Alekso namas. Iš išorės atrodė tikrai neblogai. Netrukus tarpdury pasirodė ir pats dėdė. Kaip penkiasdešimties sulaukęs vyras atrodė dar visai neblogai išsilaikęs. Nejučiomis pradėjau dairytis, ar kartais neišvysiu kur nors tos rubuilės Kristinos. Laimei, jos niekur nebuvo matyti. Netrukus su apmaudu  stebėjau, kaip tėvų automobilis dingsta iš akiračio pušų tankmėje. Jiems išvažiavus Aleksas iškart pakvietė užeiti vidun. Pačiu laiku, jei būčiau dar bent kiek pastovėjęs tame šaltyje- mano rankas ir kojas būtų tekę atitirpdyti su fakelu ir degtinėle.
Namo vidus pasirodė esąs ne ką prastesnis nei išorė: platus židinys svetainėje, lubos, grindys ir sienos- megžiu dengtos ir puoštos  kailiais bei gyvūnų ragais. Man paskirtas kambarys buvo antrame aukšte. Kristinos- koridoriaus gale. Ačiū dievui, jos ten taip pat nebuvo.
Vakare iš miesto gryžo Alekso žmona Gertrūda. Kaip visada nusistebėjo, koks aš jau didelis. Pastarąjį kartą matėmės prieš penkerius metus. Tą vasarą jie iš pagrindų remontavo šį namą. Pradėjusi ruošti vakarienę paprašė mane nueiti į daržinę ir pakviesti Kristiną. Nenorėjau eiti, bet ir atsisakyti negalėjau. Užsimetęs striukę nužingsniavau į daržinę. Apsidairau- tuščia.
- Prakeikimas! - burbtelėjau. Nenorėjau jos sutikti, bet žinojau, kad tai neišvengiama. O dabar dar rast jos negaliu.
Apėjęs pastatą išvydau vieną iš daugelio dėdės aptvarų, kuriose jis prižiūri sužeistus ar savimi pasirūpinti negalinčius gyvūnus. Šis, matyti, buvo skirtas briedžiams- keli stovėjo pusnyse. Ir štai prie vieno iš jų pastebėjau kažką judant. Nubridęs per sniegą iki aptvaro vartų-kvailys, negalėjau eiti taku! - pamačiau klūpant moterišką apvalią būtybę ir kažkuo tepančią vienam briedžiui priekinę koją. Ši netrukus baigė darbą ir pakilo nuo žemės. Briedžiui pasitraukus, kitoje aptvaro pusėje, išvydau stovint lieknomis it stirnos kojytėmis šviesiaplaukę merginą. Stovėjau it stabo ištiktas. Ši priėjo arčiau ir ištiesė man ranką:
- Spėju, Deivydas.
- A ... D-D... - mikčiojau, -Deivydas, taip. O tu...
- Kristina, - nusišypsojo.
Per vakarienę negalėjau atitraukt nuo jos akių. Tokia atmaina! Tikrai nesitikėjau. Kitą dieną kone visą laiką sekiau ją akimis. Ir trečią, ir ketvirtą... Pajutau, kaip ji pamažu užvaldo mano mintis. Nejučiomis pradėjau sau mintyse kurti scenarijus- ką
sakysiu ar ką darysiu ryte ją sutikęs. Dažniausiai pasibaisėdavau pats savimi, kad užuot miegojęs užsiimu tokiomis nesamonėmis. Bet po minutės vėl darydavau tą patį. Tačiau kvailiausia, kad ryte susitikęs Kristiną dažniausiai tesugebėdavau išlementi,, Labas rytas‘‘ ar kokią kitą formalybę. O jei ir pasakydavau ką nors,, pagal planą‘‘- ji arba pasakydavo, arba padarydavo ką nors, dėl ko visi mano,, scenarijai‘‘ eidavo velniop. Keikiau ir koneveikiau save už tai. Vakare, jau gulint lovoje, nakties tamsoje skendintis mano kambarys dažnai imdavo rodytis esąs tarsi begalinė juoda erdvė. Ir užvaldydavo tada nenumaldomas noras slapta įsliukinti į jos kambarį. Net nežinau, ką ten būčiau veikęs. Galbūt tik dar kartą į ją pasižiūrėti ir įsitikinti, kad ta daili būtybė tikrai ta pati Kristina, kurią pažinojau prieš dešimtmetį? Tik formų ryškesnių. Taip prasivartęs lovoje gal pusę nakties imdavau netgi nekęsti tos garbanės už tai, kad taip mane kankina. Bet ryte vėl viskas iš pradžių.
Taip, su kasnakt vis stiprėjančiu savęs niekinimu už bukumą, prabėgo visa savaitė. Sekmadienį Aleksas paprašė mudviejų nueiti prie upės, kur buvo vilkų aptvaras. Iš tiesų jis buvo visai netoli, bet klampojant per kelius siekiančias pusnis, atstumas gal visus penkis kartus pailgėjo. O man, miesto vaikui, pripratusiam net ir menkiausius atstumus važiuoti, o ne naudoti savas kojas- šita kelionė tapo tikru išbandymu. Negana to, ant nugaros tempiau kuprinę su medikamentais. Prieš trejetą savaičių dėdės prižiūrimų vilkų gretas papildė keli jauni, gan sunkiai sužeisti vilkai. Kadangi Kristiną išmokęs pasirūpinti tokiais gyvūnais, jai esant gali atlikti kitus darbus. Tad štai ir bridau visas sušilęs paskui draugę per tą prakeiktą sniegą sukandęs dantis. O šiemet ir privertė...
Pasiekus aptvaro vartus  palieptas pasilikau kitoje pusėje. Tuo tarpu Kristina nubrido per pusnis iki netoliese buvusios saujelės vilkų. Šie, pasirodo, kol kas buvo atskirti nuo sveikųjų. Tačiau man vis viena buvo nejauku. O anie jos, regis, nelabai vengė. Iš pradžių taip nedrąsiai prisiartinę, galiausiai noriai sušlamštė iš kuprinės ištrauktą mėsą. Atidžiai kiekvieną iš keturių apžiūrėjusi pasišaukė mane. Kiek pamykčiojęs vistik nuėjau. Vieną jų ji laikė glėbyje. Kiti man besiartinant nukiūtino tolyn, vis atsigręždami atgal.
- Paglostyk, - ji pasisuko į mane.
- Kad gal...
- Patikėk, jis tavęs bijo labiau, nei tu jo. Tik paglostyk. Bet be pirštinės.
Sekundę padvejojęs nusimoviau dešiniąją pirštinę ir atsitūpęs tiesiau ranką to gyvo padaro nugaros link. Jaučiau, kaip širdis daužosi krūtinėj. Negana to, kiti trys stovėjo netoliese ir akylai sekė kiekvieną mūsų judesį. Netrukus pirštais, o po to ir visu delnu paliečiau jo kailį. Lėtai ir kaip įmanoma švelniau braukiau delnu vilko nugarą. Perbraukus antrąkart nusišypsojau. Nepaisant velniškos baimės, kurią dabar jutau, jausmas tikrai nepaprastas.
- Užteks, - ji šypsodamasi žiūrėjo į mane, - Dabar verčiau eime iš čia.
Uždarius paskui save vartus galėjau lengviau atsikvėpti.
- Kaip tu?
- Gerai, - nusijuokiau.
- Bijojai?
- Mm... Šiek tiek. O tu jų nebijai?
- Ne. Šioks toks jaudulys turbūt visada yra. Bet bijoti- ne. Atvirkščiai, negalėčiau be jų gyventi. Visų. Kai Aleksas pasiūlė per atostogas pas jį padirbėti- labai apsidžiaugiau. Man čia geriau nei mieste.
- Kodėl? - niekaip nesupratau, kuo jai miškas geriau už miestą.
- Ramybė. Nejaugi tavęs niekada nevargina tas nuolatinis miesto triukšmas, skubėjimas kažkur, bet dažnai net neaišku kur? O čia skubėti nėra kur. Visi tie rūpesčiai išnyksta. Laisvė. Supranti? Erdvė. Ten jos trūksta... Be to čia labai gražu. Upė, medžiai... Jų grožis kinta, bet niekada neblanksta.
- Ką tuo nori pasakyti? - jai nutilus po valandžiukės tariau.
- Akimirka. Ji laikina, o kartu amžina.
Nelabai supratau, ką ji tuo norėjo pasakyti. Bet jaučiau, kad kažką svarbaus. Ir nors jos akys buvo nukreiptos ten pat, kur ir manosios, ji tame vaizde matė kažką kita, ko nematau aš. Vėl pasijutau kvailiu.
Naktį niekaip negalėjau užmigti. Neiškentęs atsikėliau, apsigobiau kaldra, įsispyriau į šlepetes ir išėjau į balkoną. Nosį ir blauzdas kaip reikiant žnaibė šaltis. Stovėjau ir žiūrėjau tai į šalia rymančias miško egles, tai į dangų. Snyguriavo. Slenkantys debesys trumpam atvėrė pilnatį. Blausios šviesos ir šešėlių žaisme visa aplinkui greitai įgaudavo vis kitą pavidalą. Staiga išgirdau kaukimą. Greičiausiai vilkai iš aptvarų. Vienam baigus, jam atliepė vis daugiau naujų balsų. Kauksmo aidas skriejo nakty toks tvirtas ir aiškus. Netgi rodėsi, kad jo savininkai stovi čia, šalia manęs. Besiklausydamas nė nepastebėjau, kaip dingo šaltis...
Kitą rytą niekieno nepastebėtas išslinkau iš namų ir nuėjau prie upės. Visi medžiai iki menkiausių šakelių padengti sniegu. Pasiekęs aptvarą apsidairiau. It juoda gyvatė rangėsi baltame sniege upė. Kitame krante bolavo medžiai. Kažkur pro debesis suspindo saulė, medžių šešėkiai krito žėrinčiame sniege. Virš mano galvos sukrankė varnos ir pakilo skrydžiui. Suvirpintos šakos barstė sniego smiltis ir šios spindėdamas biro ant manęs. Išskėčiau rankas į šalis ir atlošiau galvą: šaltos snaigės tirpo palietusios veidą. Tą akimirką mane visą apėmė kažin koks geras, žodžiuos netelpantis jausmas. Kai viskas baigėsi, aptvare išvydau sniegą uostinėjantį vilką. Stabtelėjęs pažvelgė į mane. Bet pamatęs, kad čia tik aš ir dar tuščiomis rankomis-  dingo medžių tankmėje. Tadien pirmąkart per pusantros savaitės užmigau vos kritęs į lovą.
Naujieji metai. Atvažiavo tėvai su seserimi, Kristinos tėvai, Alekso pusseserė su šeima ir dar keli artimesni draugai. Sėdėdamas fotelyje stebėjau aplinkinius. Iki vidurnakčio buvo likę mažiau nei valanda. Aleksas, susibūręs beveik visus svečius aplink save, aistringai pasakojo apie savo darbą ir kiekvieną iš trofėjų. Iš virtuvės grįžo teta Gertrūda, nešina naujomis vaišėmis. Kitoje stalo pusėje, ant sofos, sėdėjo dėdės pusseserė ir meiliai kalbino savo mažylį, kuriam, berods, jau pusantrų metukų. Kartu su ja sėdėjo ir savo patirtimi bei nuotykiais motinystės srityje dalinosi Kristinos mama. O būtent jos dabar ir pasigedau. Namie neradęs, užsimečiau striukę ir išėjau į lauką. Ji stovėjo lauko verandoje apsigobusi skara.
- Kodėl ne viduje? - priėjęs paklausiau.
- Šiaip... O tu?
- Grynas oras, -abu nusijuokėme. Bet iš tiesų čia oras grynesnis nei viduje.
- Galiu tavęs palausti?
- Žinoma.
- Kas yra meilė?
Ji pasisuko į mane lyg netikėtų savo ausimis ar išvis nesupratus klausimo.
- Na tavo nuomone, kas yra toji meilė?
- Hm, - valandžiukę patylėjusi pagaliau tarė ji, - Na, manau, turbūt niekas tau į šį klausimą neatsakytų.
- Kodėl?
- Nes meilė turi daug pavidalų, daug vardų. Tačiau  vargu ar rastum pasaulyje žodžių jai apibūdinti.