Vienišas

Ir tyliai pravirksta rytinis puodelis
Kai kas kartą ryte palieki jį tu vieną
Neišplautas jis verkia paliktas ant stalo
Ir ašaros braukia kavos tirščių kalnus
Kai lyja už lango vėl  verkia daiktai
Ir tavo širdį lėtai verias skylės
Tau neskauda palikti visus praeity
Lyg metai ir dienos nebuvo eiti
Kaštonai parausta ir vėl sužaliuoja
O tu vis dar bėgi, kaip  aklas į tamsą
Nors kartą sustok, kai lyja lietus
Kai mintys vis sukas apie prarastus draugus
Ir bent išplauk tą puodelį paliktą ant stalo
Nes gal  tik jis vienas laukia tavęs