seniai

Senoj trobelėje, medžiais kvepiančioje
Ugnis kūrenas židiny, o fotely sėdi ragana
Ji laiko rakose arbatos puodelį kvepiantį.
O akys nukreiptos į saulę tekančią.

Prisiminė, kai buvo kaime graži merga
Bernai beveik visi vis suko pro jos langą.
O ji per petį permetusi šviesią kasą.
Šypsojosi tik Pranui, kuris pavasarį ją vesti žada.

Bet Prano tėvas jam griežtai užgynė
Mylėti šviesiakasę, bet net klumpių
Neturinčią kaimynę...
Parodė link turtingų klonių, dukrą vietinių bajorų.

Nors daug jaunikių jai vis piršos
Bet nepamiršo Prano, kojom klišom
Taip liko netekėjusi mergina
Priglaudė šunį mažą ir katiną Martyną.