Hariui

Labas, Hari,

seniai matėmės, seniai kalbėjomės, o neišsakyti žodžiai vis kaupėsi, kol ėmė nepaliaujamai tvinkčioti smilkiniuose ir galiausiai ašaromis nuriedėjo pabalusiais skruostais. Ir štai rašau tau..
    Ar atsimeni tąsyk, kai sėdėjome prie lango ir žvelgėme į praplaukiančias debesų pilis, kurias vėjas nešė už ežero, už upės, už miško, kol jos virto meškinais ir kol visai išnyko? Aš pamenu. Tada abu sėdėjome ir tylėjome. Tiesiog tylėjome. Nei vienas nepratarėme nė menkiausio žodelio. Mat, nežinojome, kaip pradėti. Bijojome. Aš bijojau, kad tau gali nerūpėti, ką tuomet jaučiau, kas mane slėgė ar kas įskaudino. Juk ir tada nerūpėjo..
    Bet dabar aš nebebijau ir, žinodama, jog skaitysi šį laišką, noriu išsikalbėti, atsiverti bei atsikratyti nereikalingų ir varginančių minčių.
    Aš dažnai tau pasakodavau apie teatrą. Retsykiais kartu nueidavome pažiūrėti spektaklių. Bet dažniausiai eidavau viena. Ir kartą tu man pasiūlei ne tik šališkai mylėti teatrą, bet į jį ir įsilieti. Diena, kai sužinojau, jod esu priimta į dramos būrelį, man buvo viena laimingiausių. Ta proga nuvažiavome prie jūros, kurią abu taip mėgstam! Ir besimėgaudami jūros purslais bei žūvėdrų garsais kartu išbuvome visą vakarą. Tik mudu.
    Pradėjus man vaidinti, matydavomės rečiau, bet tai nekenkdavo mums - tai tik suteikdavo tam tikro žavesio ir išsiilgimo mūsų susitikimams. Dažniausiai tau pasakodavau, kaip man sekasi vaidinti, ką veikiame per repeticijas ir tu, kantriai viską išklausęs, dar palaukdavai, kol išgerdavau jau atvėsusią citrinų arbatą. Tų dienų prisiminimai visados sušildo ir apglebia tarsi kokia jaukumo aura.
    Vieną vakarą, taip susitikus, pakviečiau tave į savo pirmąją premjerą, kur turėjau atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų. Toji premjera buvo ypatinga. Ilgai laukta šlovės ir pripažinimo akimirka. Įrodymas sau pačiai, jog tikrai galiu pasiekti užsibrėžtą tikslą..
Nors vaidinant negalima tiesiogiai ir tiriamai žiūrėti į publiką, tačiau aš negalėjau susilaikyti: ieškojau pažįstamų akių. Tavo akių. Kurios mane palaikytų, nuramintų, sušildytų. Bet neradau..
    Spektaklis buvo puikus. Žiūrovų ir režisieriaus liaupsės maloniai gyrė ir glostė ausis. Bet ne mano. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl tu neatėjai. Juk tiek ilgai apie tai kalbėdavom, juokaudavom, svajodavom. Net ir dabar tavo balsas skamba ausyse: „Kai išgarsėsi ir tapsi žymia Holyvudo aktore.. „
Gerklėje pajutau kartų gniutulą ir nebegalėjau daugiau nė minutės išbūti mylimame teatre. Išėjau. Užsukau į kavinę, kurioje atneša tokią gardžią ir pamėgtą citrinų arbatą. Ir štai. Pamačiau tave sėdintį mūsų nuolatinėje vietoje. Atsisėdau šalia ir nieko nepratariau. Tylėdami stebėjome plaukiančius kamuolinius debesis, iš kurių formuodavom įvairiausius objektus.. Stebėjome tol, kol atšalo arbata ir, ją išgėrusi, pirmoji pakilau ir išėjau. Akimirką dar tikėjausi išgirsi tave, prašantį sustot..
    Nors tai buvo seniai, tuos debesis, citrinų arbatos skonį, pritemdytą teatro salę atsimenu kaip vakar. Nuo to karto nebesikalbėjom, nebegėrėm atšalusios citrinų arbatos, nebesilankėm toje kavinėje ir daugiau kartu nebestebėjome debesų pilių, virstančių meškinais, medžiais, širdimis - ir visai išnykstančiais..

Kuo nuoširdžiausiai,
Sandra