Minčių monologas

Žvelgiu pro pirštus ir matau kitokią perspektyvą, t. y. savo reginį, kurio daugiau niekas nemato. Nieko nuostabaus, juk aš gyvenu kitame pasaulyje, kuriame nėra nieko kito kaip tik tuščias mano žvilgsnis į baltą sieną. Jūs nepamanykit, kad aš beprotė, tiesiog mano darbo kambarys yra baltomis sienomis. Pakreipus ranką matau jau kitą sienos lopinėlį... nors balta nėra spalva, kaip sako mokslininkai ar kas ten tokie, bet joje galima rasti daug. Nors balta – tai šventumo, sakralumo spalva, bet kartu ir skausmo, netekties. Nuo pat senovės numirėlį suvyniodavo į baltą drobę ar maršką, o vėliau balta nuotakos suknelė buvo suteršta ir pilna apgavystės, kai su ja apsivilkusios ėmė tekėti ir ne skaisčios, o dar blogiau jau besilaukiančios merginos, tiksliau jau moterys. Esu net skaičiusi, jog japonai sugebėdavo sukurti visą ciklą eilėraščių apie baltą sniegą ir atrasdavo jame daug kitų atspalvių, spalvų. Štai ir mano balta siena, lyg ir tobulo stačiakampio formos, bet ar nebūtų idomiau, savotiškiau, jei ji būtų šiek tiek pakrypusi. Pagaliau pamačiau kažką naujo kampe, ogi turiu lankytoją, mažą voriuką. Nesuvokiu kaip jis čia pateko, juk čia nėra langų, bet jis turbūt užuodė mano vienatvę ir pamišimo laipsnį, tada ir mane aplankė. Bet ne, aš nesu pamišėlė, čia tik aplinkiniai taip mano, aš sveikesnio proto nei jie visi kartu. Ir man šie balti drabužiai tinka, juk vis tik aš turiu tvarkingai atrodyti, o čia, kur aš esu, mėgstama balta spalva, gal dėl to ir mano kambarys baltas, taip pat jie rūpinasi mano saugumu ir sienos visos minkštos. Ne, ne, ne, aš nesu beprotnamy, aš tik ilsiuosi nuo aplinkinių, kurie mane jau buvo užspietę į kampą. Čia galiu ramiai pagalvoti, susidėlioti mintis, nes čia taip tilu, ramu. O ir nėra triukšmingų kaimynų, kurie nuolat man prikaišioja mano gyvenimo būdą. O čia mano būdo niekas nežino, čia aš rami, čia aš viena. Kada iš čia išeisiu nežinau, bet manau viskam savas laikas, bet noriu čia dar pasibūt, gal naujai atrasiu save. Gal ir aš parašysiu ciklą eilėraščių apie baltą spalvą. O gal geriau odę baltai minkštai sienai. Nemanykit, kad aš kliedžiu, aš tik vaidinu savo mono spektaklį, kuris vadinasi „Aš ir mano baltos minkštos sienos“. Manot, jog žinot, ką aš galvoju? Na jau ne, savo mintis aš seniai nuo jūsų paslėpiau, nes jūs tarsi tie plėšrūs paukščiai norite iš manęs atimti viską net mintis, vadinasi, tie paukščiai dar gailestingi, nes minčių jie neliečia. Nežiurėkit į mane taip pagiežingai, tarsi aš būčiau pasakiusi, ką nors naujo, juk patys tai jau seniau už mane žinojote, nes aš tik dabar pradedu save iš naujo išradinėt, nors ne, palaukit, gal jau net išradau kruopelytę savęs, oi, atsiprašau, pažiurėjau ne ten, maniau, jog priešais mane veidrodis. Bet kodėl aš savo kambary neturiu veidrodžio? Norėčiau pamatyt kokia aš dabar, o gal jūs mane apibūdintumėt, bet jūs kaip visada stovit sustingę ir vėpsot kaip kokios baltos statulos. Na ir stovėkit sau taip, jei jums nuo to tik geriau, nors ne, galit jau eiti, mano lankymo valandos jau baigėsi. Uždarykit duris ir užrakinkit mane čia su mano mintimis, kad nei viena iš jų nepabėgtų, nes už tai turėsit atsakyti jūs, jos man per brangios, kad leisčiau joms šėliot po koridorius. Geriau neatsisveikinkit ir nieko nesakykit, išeisiu, kai bus laikas, aš pati norėjau tokių atostogų. Jums to nesuprast. Uždarykit greičiau duris, noriu likti tik su savo baltomis minkštomis sienomis, žvelgti pro pirštus ir rasti naują perspektyvą, o kai jau jos pradės kartotis, tada ir išeisiu, ori, rami, aukštai iškėlusi galvą, nes juk taip ir nebuvau niekada išprotėjusi.