Autoriaus condigo, šiukšlių kūrinio “Dzūkiškas beržas” interpretacija

Eilėraščių ir prozos autorius – condigo, savo kūrybą literatūrinėje svetainėje rašyk. lt pradėjo 2007-04-27 eilėraščių rinkiniu „paslapčia rašiau…“ . Šio įvairiapusiško žanro, tačiau dažniausiai prozininko poeto pirmasis kūrinys  rašykų auditorijai pasirodė pernelyg išsibarstęs. Greičiausiai todėl, pirmieji įvertinimai, atskleidžiantys spontaniškas condigo mintis buvo sutikti nedviprasmišku tinklo bendruomenės kritiškumu.
Ir išties, vėliau, jau pas autorius pripažįsta, jog „paslapčia rašiau…“ ir kiti pirmieji septyniolika čia paskelbtų eilėraščių ciklų buvo tarsi momentinis atsakas ir esamu minčių pažėrimas dažniausiai ciniškai ir neliaupsinančiai puslapio skaitytojų auditorijai.

Be abejonės, tarsi „nerepetuotame spektaklyje“, condigo eilėmis pažyra ne vien genialios mintys, bet ir gausybė klaidų. Autorius pirmą syki kuria viešai - tiesiog auditorijai, be specialistų korektūros ir kito asmens koregavimo. Jo teigimu, tai vienas iš sunkesnių emocinių žingsnių bet kurio žmogaus gyvenime prieš atskleidžiant savo jausmus nepažįstamiesiems.

Vienas iš labiausiai condigo vertinamų autorių, yra tos pačios literatūrinės bendruomenės rašytojas – agricola. Jo žodžio virtuoziškumu ir erudicija condigo žavisi nuo pat įstojimo į rašykų gretas. Labiausiai jį domina agricolos poezija, tačiau perskaitomi ir dauguma ese ar trumpųjų apybraižų. Sunku patikėti, tačiau daugelis condigo minčių subrandinta, skaitant būtent agricolos lyrinius darbus.
Ir štai, praėjus trims su pusę metų po pirmojo įrašo, condigo grįžta su nauja kūrinių palete „buitinė poezija“, „ (pasakos įžanga) “ ir „Dzūkiškas beržas“. Pastarojo paskelbimas įvyko visiškai neseniai, tad jo vertinimai yra visiškai beprecedenčiai.

Pavadinime „Dzūkiškas beržas“ slypi daugiau nei gali atrasti autoriaus nepažįstantys skaitytojai. Šiame žodžių junginyje susitinka du prieštaringi simboliai, kuriais condigo nori išsakyti intymią paslaptį. Beržas – tai lapuotis medis, dzūkiško spygliuočių masyvo kontekste, užimantis ypatingai reikšmingą vietą. Tai pavasario sūlos šaltinis dzūkų gerklėms suvilgyti ir pagrindinis dzūkiškos pirtelės vantos ingridientas.
Kitu vertinimu, autoriui šis medis mena jo vaikystę ir tvankiomis naktimis už lango ošusių beržų gaivą. Medžiai tai gyvybės šaltinis, o konkrečiai beržas – yra iš juodo ir balto gimdantis žalia. Žalia spalva condigo gyvenime yra ypatinga. Tai regima ne tik, jo kūryboje, bet ir patirtoje meilėje bei skausme.

Condigo gimęs ir augęs Dzūkijoje, tačiau niekada savęs tokiu nelaikęs. Jis atkakliai tvirtina, jog esąs aukštaitis ir kad jo šaknys ir kraujas pripildytos aukštaitiškos dvasios bei tradicijų. Žodis „dzūkiškas“, kaip daikto ypatybė, niekada lyg šiol nebuvo vartotinas jo kūryboje. Apskritai, joje vengta bet kokios užuominos apie tai.
Tad šis pavadinimas nėra vien dviprasmiškas, tačiau ir diversiškas taip pat.
Kaip vėliau paaiškėja dzūkiškas beržas yra kūrinio protagonistas į kurį autorius įkvepia žmogiškąjį veidą. Kaip vėliau autoriaus pripažįstama, eilėraštis rašomas apie konkretų žmogų.
Žinant šio keisto formato eilėraščio parašymo kontekstą (ruduo), iškyla klausimas, kas paskatino autorių pajusti ir perteikti dzūkiško miško tragediją, kuri įvyko anksčiau - vasarą?
Iš pirmo žvilgsnio kūrinio forma atrodo nestandartinė. Jokių skyrybos ženklų, išskyrus gale žėrintį tašką. Tai ir yra tragedijos akcentas, tai ir yra tas nematomas užbaigiantis simbolis, reiškiantis šio tragizmo pabaigą. Vienu ženklu nusakyti mirtį, žūtį augalo, kuris mūsų pažįstamame pasaulyje neturi žmogiškumo – yra pagrindinė kūrinio mintis. Sužmoginti gamtą, tai vienas iš ryškiausių autoriaus kūrybos braižo elementų.

Žodžių išdėstymas taip pat nurodo tam tikrą mįslingumą, tačiau vėlgi, tik teksto gale atrandame paskutinį toną – „kitados <.. >manom“, „dabar džiūstančiom rankoms. “ .
Nevilties kupinas protagonistas jaučia bendrystę, jaučia kitų kančią, todėl jam suteikiamas žmogiškasis pavidalas. Su juo įgyjama gyvūno-žmogaus savybė žiūrėti. „Žiūrėjimas“ ir“žvilgsnis“ eilėraštyje pasikartoja tarsi leitmotyvas, kuriuo norima parodyti, jog beržas turi sielą. Mat akys lietuvių tautosakoje ir bendrame Baltijos tautų folklore minimos, kaip žmogaus sielos veidrodis. Tuo norima užduoti retorinį klausimą, o kodėl gi ne? Kodėl augalas negali jausti?.
 
Nagrinėdami kūrinį nuo pradžių, sutinkame niūrią ir išdavikiškumo kupiną atmosferą. Tarsi pačios gamtos apgautas kelis sykius – „pargriautas vėjo“ir kitų tylos, protagonistas tampa bejėgiu ir išduotu – „atgulęs <.. > tyliu <.. > nes jūs tylėjot“. Šios metaforos perpintos skaudžia autoriaus patirtimi nurodo į tą žmogų, apie kurį rašomas šis eilėraštis.

Antrame stulpelyje nusakomas realus vaizdas. Po Dzūkijoje siautusios vėtros, šakos nuklojo parblokštą mišką. Samanos ėmė gelsti mat karšta vasaros saulė išdegino parverstų medžių plotus. Žemė prarado saugantį stogą, šiose vietose sunyko gyvūnija ir žalia spalva. Su spalvos išblėsimu sunyko visas to ploto vitališkumas, tačiau niekas šito neapgedėjo. Pastarąjį trūkumą nurodo čia vartojama metaforos – „niekas nerašė/nekasė paminklų“.

Paskutinis stulpelis, kaip jau minėta, dramatiškiausias. Mažai čia filosofijos ir gilios minties, tačiau gausu skausmo ir bendrumo. Tai ne žmogaus kančia, mat jis greit pamiršta, tai širdies randas, nes tik gamtoj ji tikrai įkvepia.




Dzūkiškas beržas

atgulęs rudens šešėlyje
  žvilgsniu pargriautas vėjo
tyliu nes jūs tylėjote
      įbedę žvilgsnį
  prasmengantį smėlyje

              pušų šakose
      ant gelstančių samanų
            nieks dar nerašė
        nekasė paminklų

      už čia parblokštus
  čia eilėmis gulinčius
      žvelgiu į dangų
    kitados liestą
  manom
    beržinėm
darbar džiūstančiom rankom.