Gyvenimo slibinai devyni

Prasmegau lapų krūvoj,
Supiltoj iš numirusių klevų.
Nepadėjo jų margumas nugalėti
Gyvenimo slibinų devynių.

Nes tik pasakose pabaigos laimingos,
Netenka galvų slibinai,
O meilė ir džiaugsmas beribis
Užlieja širdis amžinai.

Gyvenimas, deja, ne pasaka.
Ir slibinai realybėj stipresni:
Lyg Don Kichotas su vėjo malūnais-
Kovoji ir niekaip laimėt negali.

Nepadeda gyvenime ir magiškieji skaičiai,
Nesvarbu, ar devyni, ar trys, ar septyni...
Vis taip pat į sieną atsitrenki,
O toj sienoj durų nerandi.

Ir kaip skautas vienu degtuku
Tu net laužo užsikurti negali.
Kad ir kaip beviltiškai atrodai,
Niekuo sau padėti negali.

Ir po tūkstantojo karto praradimų
Jau galvos iškelt nepajėgi.
Spjauni į pasaulį ir nesigręžioji-
Pasiduodi rudeniui. Nuo šiol liūdi...