Lietau, pazadink mane!(Krikštolinio lietaus sapnas)

Aš netikiu tavim, lietau, nes nežinau ar tikros tavo ašaros! Jos liejasi upokšniais man ant skruostų, lipina virpančias blakstienas, nuplauna lūpas, bereikšmių žodžių kupinas, jaučiu kaip glaudžias man prie veido plaukai, sidabriškai rasoti, ir pajuntu gličias, ledines žalčiukes, besirangančias po  visą mano kūną, galop staiga ištirpstančias many...
Jaučiu tą skambesį po kojom, tą prislopintą šnibždesį už nugaros, ataidinčius pavienius žodžius, išnyrančius kažkur už debesų, kurių aš niekaip nepajėgiu suprast...
Jaučiu, kaip tu neši bangų ošimą mažytėje kriauklytėje užslėpus, kurią iš vandenyno tamsios gelmės ją vien tik man vienai ištraukei, tam kad primintų man tave...
Jaučiu, kaip skaidriais lašais tu apšvieti mano sapnus ir mano atodūsį, išnirusį iš tuštumų olos, tveri mano mintyse ištisus pasaulius ir atsiveria tie vartai, esantys toli už sąmonės ir realybės sąvokos ribų... aš paprastėju, vis aiškiau regiu tavas mįslių apsupusias akis, bet tu - bežadis išlieki....
Jaučiu, kad tu šalia, alsuoji tiesiai man veidan, apgaubi mane slidžiu šilkiniu kerų rūbu, ir apima mane visa kurianti vidaus erdvė, tokia milžiniška jėga gimsta manyje, kad atrodo, perlėksiu visas marias, net bangų neliesdama, perskrisiu aš visą žemės sferą, volunge pavirtusi staiga...
Staiga aš vėl beprotiškai trokštu virsti vaiku, uždarytu į amžiną stiklinį rūmą, į kurį veltui belsis bergždi neviltis, nes čia tvyroja sidabriškai melsva žvaigždė, prasklaidanti visus šešėlius ir tamsumas nakty, čia praeina ir vaikiškos aistros, taip ir nepatyrusios  troškimų išsipildymo ir lieka tik karoliukais suverti jausmai ir svajonė apie pabudimą ryto vaiskume, nes rytais atsitinka stebuklų.. tik ryte žodžiai nebeskambės taip, kaip vakar.... tik ryte...
Prisijaukink mane kaip vaiką, patrupink žaismo ir švelnumo, tik nesudraskyk mano vaikiškai tyros giesmės...
Lietau, ką man tu nori pasakyt?! Kodėl tu sroveni šiais žodžiais, kurių aš niekaip negaliu suvokt? Galbūt tu nori, kad pažinčiau pienės pūką, spalvos jausmą, pusnynų karštį, vėjo dvelksmą, prospekto tango, jūros ilgesį ar šėlstančią stichiją?... Nori, kad atrasčiau kelią amžinosios gyvybės link, neįtikėtiną norą gyventi ir ieškoti, del ko gyventi, kad sugebėčiau laiku atsitraukti ir net atsigrįžti atgal, kai žuvėdra klykia iš ilgesio ir tuo pat metu šuoliuoti į priekį, kur vaikai žaidžia tarp debesų žiedų ir nenusiristi į furijų bedugnę, taip traukiančią gilyn į užmarštį ir abejonių dumblą.
Lietau – šaukiu aš tavo vardą tamsoje tarp žemės ir dangaus pakibus, tačiau tu nusisuki ir nueini tolyn, palikęs tik sūrią ašarą ant mano šerdies....
Aš supratau, kad tavos ašaros tikros....
Ir žinau, kad tu dar sugrįši, o aš visad tavęs lauksiu...