kitoks šalia 17

Kai Tomas pravėrė akis, saulė jau leidosi.
- Džiaugiuosi, kad - gyvas, - išgirdo balsą, - nejudėk, nesistenk išsivaduoti, esi surištas! Čia liks vienas, manau, kad - tu! Tau čia patiks! Suteikiu teisę rinktis, koks tu liksi: gyvas ar negyvas?
- O gal grįžtam abu namo? - nedrąsus humaniškas pasiūlymas.
- Įsisvajojai, drauge mielas! - šypsena veide, - Tu - lietuvis, o lietuvis lietuviui gimtuos namuos - priešas! Tu ten turi jėgą, aš - ne, juk atsiminsi ir man priminsi skaudžiai, ar ne, taip? Baigiam, nenoriu įžeidinėti nei tautos, nei tavo tautinių jausmų, juk tai - ilga ir nuobodi šneka apie vienybę svetur ir rietenas namuose... Būdingas mūsų tautos bruožas!
Gintaras leido sau kloti tiesą, vis vien jos niekas neišgirs ir jo pirštais neužbadys rėkdami, jog nusišneka visai.
Tomas nusipjovė, akys susitraukė:
- Vis tik teisus tada buvo Vilkas: tu - čiurka, reikėjo tave “užčmorinti“ ir atiduoti turkmėnams į meilužes!
- Aš - gyvybingas, Tomai, būčiau išgyvenęs! Juolab, buvimas šalia tautiečių nebuvo saldus. Kaip tu manai, aš - sadistas? Sugebėsiu kankinti? Ar iš pradžių tave išžaginti, o tik po to kankinti? O gal šiaip pasakysi naudojimosi šiuo daiktu instrukciją? Pamąstyk, kol bendrausiu su gamta? - Gintaras užėjo jam už nugaros, paėjėjo truputį, nusiėmė kelnes, atsitūpė, paėmęs į rankas iš anksto parinktą didelį nežinomo augalo lapą.
- Tikiuosi nenuodingas! - galvojo, stebėdamas bandantįjį išsivaduoti iš pančių, - Jo vietoje elgčiausi lygiai taip pat, tik jis būdamas mano vietoje, taip nesielgtų... Nehumaniškas - jis! Mano rankose - laiko mašina, galiu pakeisti savo gyvenimą...
- Mmm! - sustenėjo po akimirkos, trumpam prarasdamas mąstymo dovaną, - Tam reikia pakeisti tėvus, nes be pinigų liksiu tokiu, kokiu esu! Galiu, aišku, nubėgti į vaikystę ir įspirti tam mažam užsispyrusiam durniui, kurį motina bando paversti pirmūnu su lygintuvo laidu, bet šią akimirką tam mažiui, bet kokia mintis apie privalomą mokslą - šlykšti! O gal nulėkti į žalią jaunystę, kai antrą sykį stojau į filosofiją ir pasakyti, kad Margirį pasiųsčiau vietoj savęs į prancūzų kalbos egzaminą... Arba į ankstyvąjį suaugusiojo periodą, kai nusprendžiau išeiti iš policijos ir pereiti dirbti į “Ekspres” banko apsaugą, ir pasakyti, jog neverta to daryti? Net jei, tarkim, manimi patikės... Ar noriu keisti praeitį? Patinku sau toks, o pakeitęs praeitį tapčiau kitoks, nes kitokia būtų asmeninė patirtis! Nors ne, vieno dalyko norėčiau, sugrįžti į tą naktį, kai rašiau pirmąjį gerą romaną, pačiam patikusį, ir pasakyti, jog nuspausčiau “yes”, o ne “no” klavišą, kad neištrintų viso romano! Galiu sugrįžti? O datą žinau? ... Oi, tuoj akys iššoks iš orbitų! Fu, viskas!
Atsistojo, susitvarkė.
Tomas irgi beveik išsivadavo.
Gintaras tyliai priėjo:
- Na! - iš kojos per kojas, dar pakartotinas judesys per blauzdą. - Na, va, ir viskas: apmąstymų ir rimties metas baigėsi! - taip patiko vaidinti, būti blogiuku, - Ką pasakysi?
- Viską! - auka jau buvo apsisprendusi, jei nepavyks išsivaduoti, bet kuria kaina išlikti: geriau gyventi tarp dinozaurų nei būti mirusiam. Keista, bet Gintaru tikėjo, nebuvo panašus į melagį, greičiau į kilnų idiotą, jei davė žodį, vadinasi, ištesės.

Gintaras nusišypsojo, išvydęs akies sūkurį:
- Gaila, negaliu nieko palikti, kas praverstų tau! Atleisk, tai tik atsargumo priemonė, - ištarė, spirdamas į kiaušius supančiotam žmogui, po to pasilenkė ir, atlaisvinęs diržą, dėl viso pikto trenkė kumščiu į pakaušį.

Diržas - Tomo rankose, Gintaro čia nebėra. Likęs vienas apsiverkė iš nevilties, norėjosi namo, į Auksės glėbį, bet... kūkčiodamas atsisėdo, išsilaisvino, atsistojo, pasirąžė, apsižvalgė.
- Na, ir kaip čia reikės gyventi?

Pietų kryžiaus žvaigždynas, Blebdo žvaigždė, Klikto planeta vandenyje. Čia - Visatos kontrolės centrinė būstinė.
Kas gali būti gigantiškos erdvės valdovais? Bet kas, kam sėkmingai susiklostė biografija, juk mąstymo ir proto keliai - nežinomi.
Intelekto reitinge Klikto rasė užėmė aukščiausią poziciją. Ji panaši į žemiškus aštuonkojus, egzistuoja po vandeniu ir saugo visatą nuo mažiau protingų civilizacijų griaunančio poveikio. Jų valdymo metodą galima pavadinti - pilkųjų kardinolų metodu: jie valdo, bet pavaldiniai nežino, kad juos valdo, juk idiotai (žemesnio intelekto lygio civilizacijos) - apsigimę anarchistai, nepakenčia nei centrinės, nei aukščiausios valdžios, jiems visi - blogi, tik jie vieni - geri.
Valdymui naudojami agentai iš vietinių aborigenų, pavyzdžiui, astraliniai kariai - savi žmonės žmonių rasėje, slapta vykdantys aukščiausiųjų politiką. Kad ir kaip versi vietinius aborigenus proto bokštais, vis tiek nepavyks: evoliucijos neįmanoma aplenkti, ją galima tik paspartinti, bet tai vis vien reikalauja daugybės laiko.
Alaktas, laiko vyr. dispečeris, pajuto dilgčiojimus smegenyse. Visa reikiama aparatūra - įmontuota smegenyse. Netrukus smegenys išskyrė informacijos skystį:
- Galado žvaigždynas, 36-oji geltonoji gėlytė, trečia planeta, laiko trikdžių židinys.
Po velnių, antrą sykį užfiksuotas trikdžių židinys! - burbuliavimas skirtas pavaduotojui Gudlaktui, atsakingam už ryšius su agentūriniu tinklu.
- Sunkiai pasiekiama vieta! - pasiteisinimas.
- Kad šikančius sutrauktų, tik šliaužioti tesugeba! - šefo pasiutimas.
- Ne, pone, pas juos daug valstybių ant vieno akmenėlio, kurios keičiasi, skaidosi, jungiasi. Todėl į jas patekti sudėtinga.
- Kada nors pražiopsosime ir išlėksime į orą visi kartu! Su kokiais neatsakingais idiotais dirbu! Jiems tai, atrodo, - žaidimai? - retorinis klausimas. - Gerai, iškviesk Lubliktą, tegul papasakoja laiko žvalgams kokia artimiausia katastrofos data.

Lublikto ataskaita: data, pagal alternatyvią laiko skaičiavimo sistemą, - 600. 0365; epicentras - Galado žvaigždynas, 36-oji geltonoji gėlytė, trečia planeta.
- Oi, turime du vienetus! Perduok tiems tinginiams, kad aktyviau ir efektyviau pakilnotų savo pagalius ir galva arba šikna dirbtų, ar kur ten jų smegenys randasi?

Gintaras iškrito Lenino aikštėje, Vilniaus mieste. Be galo pasisekė, truputį dešiniau ir būtų pasimovęs ant stulpo lyg kunigaikščio Drakulos auka ant kuolo.
- Įdomu, jei lygis vienodas, o toje vietoje, kur turiu atsirasti, yra gigantiškas akmuo; kur atsiduriu: ant jo ar jame? Brr, nenoriu būti užkeiktuoju didvyriu, geriau neįmanomu, rafinuotu, neaiškios kilmės herojumi! Tik kad aš - antiherojus, greičiausiai! Ai, užteks vaidinti rašytoją, mąstyti apie įvaizdį! Kuo daugiau tokių minčių, tuo mažiau normalaus darbo... - apsižvalgė. Temo. Pasitikrino datą ir laiką, paklausdamas simpatiškos damutės su mini sijonėliu.
- Taip, būtent tada ir pagrobė! - atsikvėpė lengviau, - Grįšiu namo, pasimylėsiu su žmona ir pamąstysiu apie praeities klaidų taisymą, juk laiko mašina po pažastimi.
Nužvelgė ją, truktelėjo šnervėm, pajutęs negerą kvapą:
- Na, va, priprakaitavau, reiks praustis, nes kitą dieną kolegės nepatenkintai šnairuos, jų nuostabi uoslė išlavinta reklamų, kad jas kur... Gal joms kyla geismas ir, savikontrolės dėlei, rėkia apie kokčią smarvę, slėpdamos susijaudinimą?

Astralistai gavo ausų nuo darbdavių. Būrio vadas teisinosi balsui atstovo kabinete.
Džeris Aikstonas niekada nematė šefo, tik girdėdavo balsą ir sužinodavo apie pervedimus į asmeninę sąskaitą banke.
- Neįstengiame paveikti per atstumą nei subjekto, nei objekto: šalia jų - stiprus energetinis židinys, neutralizuojantis poveikį. Todėl dabar išsiuntėme žmonės.
- Dirbkite ir nesapnuokite, liko tik diena! - balsas dingo, o Aikstonas išėjo iš kabineto
- Kokio velnio susidėjau su tais pederastais? Būčiau tobulėjęs vienas, studijavęs astralinį karatė dzen vienuolyne. Tai, ne, susirado, “užpudravo” sąmonę giesmėm apie mano svarbą šiam pasauliui!
- Nebijok! - cypė tada, - mokėsime 10000 į mėnesį plius komandiruotpinigiai! Tiesą sakom, pabandyk!
- Tuo metu lyg tyčia būsimoji žmona atsirado ir išprotėjau, įsimylėjau, po to vedžiau ir dulkinau be galo, nubėgau, atidariau sąskaitą, parsiduodamas balsams. O dabar kaip negras, kol viskas gerai, gero žodžio neišgirsi, o tik kas, tai - “tinginti šikna, judėk greičiau! ”! - apsižvalgęs, nusileido laiptais, kalbėdamasis su savimi, ir paliko pastatą.
Žmonių ir mašinų srautai. Aikstonas judėdamas toje masėje tyrė praeinančiųjų auras, bandydamas išrinkti tą, kuris patirs laimės euforijos jausmą:
- Ar verta? Bet juk daug maloniau gyventi, nors sykį išvydus tiesą tunelio gale!
- Tegul, netyčia, kam nors pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis! - lyg atsitiktinai palietė pagyvenusios moters ranką ir nuėjo tolyn.
Dama pažvelgė į jį tolstantį, po to į dangų ir sustingo. šypsena išlygino raukšles ant veido. Klimakso pėdsakai veide - kietai sučiauptos, nukarusios lūpos pakeitė formą, pyktis akyse -išnyko. Maniakiška mintis apie vyro kapo priežiūrą ir mirtį dingo.
Kas užėmė tą tuštumą? Elementorinis džiaugsmas būtimi, vėl regint pasaulį lyg pirmą sykį, tapusį staiga nauju ir nežinomu. Nykstančiame kūne atgimė vaikas, kurį kažkada su draugais rūpestingai palaidojo po suaugusiųjų kaukių žeme, perkoštą cinizmu.