Nueikime žaroj vakarėj
Prie ežero kai šnabžda nendrės
Lyg skųstųsi vėjeliui -
Fleita užbūręs Panas
Banguojančiom melodijom
Be žodžių užliūliavęs
Nes meilės tyrumu tikėjo
Kad muzikanto raguose
Ožio pradvisusioj barzdoj
Kanopose uždengtose lelijom
Klasta šėtono nebeširstanti
Nuo ko mergelės tylios
Liaunutėm nendrėmis pavirsta
Norėtųsi tikėti
Kad Panas nebegroja.
Jau nuo pirmokų suolo
Išklausę sakmės vylių
Nepatikliai prie upės ėję
Nuščiuvo mažiai prie nendryno
Nuo sklindančios iš ten melodijos.
Iškrito iš burnų,, kramtoškės“
Rūtelei gi saldainis paskutinis
Net Matas liovėsi dūdelę drožti
Veronika susigūžė iš baimės
Ne sapnas juk - nors Pano nematyti.
-------------------------------------------
Nebetikėt nesinorėjo net tada
Kai sužinojo vieną rytą
Kas grojo nendrėse fleita
Mokytojėlės paprašytas