pasklido
tvaikas,
regis,
rožių
kvapu
...... negyvose Elenos
...... akyse
išlieta melisų arbata aš matau-
džiūsta Ramusis
vandenynas
tavo delnuose,
stebėtojas mato,
gimęs iš dausų,
b e s i r a i t a n t į
tumulais a p t e k u s į
ūką, perrištą
...... angimi.....
sudardėjo langinės,
alkana jūra ryja žaibus, plieskia
užmarštin
nutolusią, nebaigtą,
ir nepradėtą
gurkšnoti melisų
. . . arbatą
gluosnio viršūnėj,
dar vis svyrantis
Elenos
vaiduoklis