Jau seniai

Jau seniai ne tie žodžiai gula į raštą,
Jau seniai ne tos mintys kankina mane.
Praeitis lyg numirėlis dūla,
Kraupiai beldžias atklydud sapne.

Į rudenio molį įsmigus giliai,
Giminė išėjimo kelionę aprauda.
Lekia debesys – skubūs šaukliai,
Pasikinkę ir viltį, ir skriaudą.

Virpa žvakių piršteliai gelsvi,
Chrizantemos viltingai išbalę,
Šnara pušys vakaro maldą
Už klajūno apverktą ją dalią.