Velnių medžiotojas II (32 dalis)

Karas

Miestas vėl pasikeitė. Buvo ne toks, kaip anksčiau ir tikrai nebe tas tylus Dhofas, virš kurio skraidė alkanas urzulas. Dabar visi jo gyventojai šurmuliavo ir kažko nerimo.
Skardžiais balsais apie kažką kalbėjosi susijaudinusios moterys, zyzė vaikai, o vyrai niurzgėjo, niauriai dairydamiesi į kiekvieną labiau įtartiną praeivį ir ruošė ginklus.
Visi kas gyvas ginklavosi. Miestas užvirė ir ėmė kunkuliuoti, kaip karštas Khigano šaltinėlis kalno viduje, nors jokios regimos priežasties nemačiau.
- Pamenate, sakiau, kad Glemgordas ir Fadhagas kariauja? – sumurmėjo Khiganas, dairydamasis pro urvo angą į apačioje šurmuliuojančias minias. – Tai va. Pagaliau karas ir iki Dhofo atėjo.
- Ir dėl ko jie kariauja? – paklausė Čiūra.
- Sugalvok bet kokias tris priežastis – neabejoju, kad pataikysi. Kiekvienas iš karo ima tai, ko jam reikia. Meilę, turtus, jaunystę... Jaučiu, jie sunaikins daugybę KITŲ, kurie yra ne jie.  Bus daug kraujo. Metas palikti šias vietas, kaip manote?
- Tu nori keliauti su mumis?
- Jeigu ten, kur vykstate, neegzistuoja karai, tuomet gal. Tačiau karas yra visur, kur esame mes. Turiu galvoje žmogiūkščius... Ne, aš lieku. Tiesiog pasislinksiu į šalį, kur nors į gilesnį šešėlį. Khigano kada nors vis tiek prisireiks. Kam nors manęs vis prisireikia...
Jis nusispjovė ant akmens.
Užrišęs pilną kelioninį krepšį dirstelėjau jam per petį žemyn.
- Kažkas lipa čionai, - pastebėjau.
- Taip, tai mano mažasis bičiulis Fedijus. Turbūt nori man pranešti paskutines naujienas. Traukitės į urvą, kad nematytų jūsų. Kam tos bėdos...
- Nepasitiki juo? – sugniaužė peilį Binera.
- Aš ir jumis nepasitikiu. Bet tai nereiškia, kad turėčiau berti nuodus į maistą, kaip manote? Traukitės ir palaukite, Fedijus ilgai netruks.

---

Miestui taip verdant, mūsų pasitraukimas neturėjo sukelti rimtų bėdų. Tačiau net ir tada, paskutinę atsisveikinimo akimirką, Khiganas sugalvojo atskleisti vieną iš savo paslapčių.
- Kadangi mes greičiausiai niekada nebesusitiksime, ta viena smulki paslaptėlė nepamaišys, - bubeno jis panosėje, kai ištiesiau jam ranką atsisveikinimui. – Nėra jums reikalo pro vartus lįsti. Dar įkliūsite Bhagio šeimynai į nagus.  Vienas iš mano urvų veda tolokai už miesto, tik truputį ne į tą pusę, kur jums reikia. Bet geriau valandėlę pakiloti kojas, nei supūti kalėjime, ar ne? Vietiniai kalėjimai šlykštūs, patikėkite...
- Ir tu sakai tai dabar?
- O kas tu toks, po galais, kad aš tau turėčiau išsipasakoti? – suniurzgė Khiganas ir nusispjovė. – Imkit nešulius, išeiname.
- Sek paskui jį, Edi, - išgirdau Emerzidės balsą. Ji vėl atsirado mano mintyse – bene paskutinį kartą šioje kelionėje. – Sek ir nesijaudink. Šį kartą aš patikrinsiu visus jūsų kelius.
- Šaunu, - linktelėjau aš. – Ei, Binera, mes išeiname! Čiūra!..

---

Štai taip paslapčiomis mes palikome Dhofą, apniktą niaurių karo nuotaikų. Išslinkome įkaitusiais urvais, pilnais stalaktitų, duobių, siaurų prarajų ir verdančio vandens upių. Tokių vaizdų dėka kelionė visai neprailgo. Išslinkome nepastebėti nė vienos gyvos dvasios.
Parodęs mums išėjimą, Khiganas suburbėjo šykštų atsisveikinimą ir sugrįžo atgal į kalno gilumą, kad kažkur tarp daugybės urvo vingių pasirinktų kitą atšaką.

Tris kartus sustojome pailsėti, kol pasiekėme pajūrio miestą Airą, kadaise pasitikusį mus kuokomis. Kada tai buvo? Prieš savaitę ar šimtą metų? Nebežinojau net, kiek laiko praėjo nuo mūsų atvykimo. Galbūt Parvelis Alibahe jau nebeteko vilties manęs sulaukti, galbūt visi planai pasikeitė, o gal net kova su Libu seniausiai pasibaigė...
Antrą kartą klaidos nekartojome ir į Airą neužsukome. Pasivaikščioję pajūrio smėlynais nesunkiai aptikome taką, vedusį aukštyn, į uolą. Jis vedė prie švyturio, kur ir prasidėjo mūsų viešnagė Sielų Šulinyje.
Visą tą laiką Emerzidė buvo šalia, nesitraukdama nė akimirkai. Kartais ji žiūrėdavo į mano prisiminimus, galvodama, kad to nepastebiu. Nebyliai užklupta imdavo atsiprašinėti – kad netrukus vėl viską pakartotų. Aš beveik nekreipiau dėmesio į jos tokias išdaigas, nes, kaip ir Khiganą, tikėjausi matąs paskutinį kartą. Niūrios tai buvo mintys, ieškančios atramos, paguodos kažkuriame iš bendrakeleivių, tačiau nei vieno iš trijų gyvųjų nebandžiau kalbinti dėl savo sunkumo. Nė vieno iš jų nepažinojau tiek, kad kankinčiau savo nuotaikomis. Be to, argi Edis kada verkė ant kieno nors peties? Juokinga...

Pamažu iš miglų išniro baltas švyturys, kuriame kažkada klausėme kelio malonios, tačiau gana mįslingos būtybės, vardu Ingjula Baltoji. Ji prisiminė laikus, kuomet šalia šio skardžio nebuvo jūros. Kaži, kiek man tektų nugyventi, kad  prie Forpos neliktų jūros?.. Sunku buvo įsivaizduoti, o dar sunkiau – ištverti tokią metų naštą. Tačiau Ingjula kažkaip sugebėjo.
Mes užsukome į švyturį atsisveikinti su ja. Šį kartą nebereikėjo Emerzidės pagalbos,  supratome ją kuo puikiausiai.  Ji mums ketino pasiūlyti arbatos, tačiau Šulinys buvo taip arti, o savo pasaulio ilgesys toks didelis, kad atsisakėme. Ji neįsižeidė.
Kai atsisveikinome su Ingjula, mane nejučia paliko ir Emerzidė. Pastebėjau ją, blykstelėjusią kiek tolėliau nuo mūsų. Žiūrėjo į mane liūdnomis akimis ir tylėjo. Neketino artintis.
Tą akimirką, kuomet išvydau ją tolstančią, supratau, kaip iš tiesų jos trūks. Emė buvo mano gyvenimo dalis, nesvarbu - norėjau aš to, ar ne. Antra vertus, aš nežinojau, kaip iš tiesų reikia atsisveikinti visam laikui, ką sakyti tokiais atvejais.  Tikriausiai nežinojo ir ji – arba suprato, kad nesugebėsiu nieko jai pasakyti. Perskaitė mintyse.
Tarsi supratęs mano mintis, vaiduoklis išnyko. Šį kartą visam laikui – daugiau jos nebepamačiau.

Šulinį supantys akmenys dulsvai švytėjo, kviesdami keliauti. Altorius buvo kruopščiai nušluotas, smėlis aplinkui dailiai sugrėbstytas – nė vienos pėdos. Ingjula savo darbą dirbo nepriekaištingai.
- Štai ir viskas? – paklausė Čiūra.
Man atrodė, kad jis bando melstis Oberhaidui – labai jau įtartinai trynė delnus.
- Viskas, - linktelėjau, traukdamas iš kišenės „grabą“. – Suraskite man akmenį...
Jie apsidairė, tačiau akmenų aplinkui, lyg tyčia, nebuvo nė vieno. Vien smėliukas. Binera atsidususi nuėjo paieškoti jų už rato ribų.
- Kas nori valgyti? – išgirdau princesės balsą. Licera kaip tik kuitėsi prie kuprinės su maisto atsargomis.
Šios nebuvo tokios ilgaamžės, kaip iš Alibaho atsinešti papločiai.  Paskubomis pirktos Dhofe.
Užkrimtome tylėdami. Mintyse suskaičiavau, kad nuo Pal Adoso mums liko keliauti maždaug trys dienos. Dieną be maisto dar galima ištverti. O štai jeigu arklių nebebus, tuomet liūdniau.
Suabejojau, ar mūsų žirgai tebelauks savo vietose. Bet kuris smalsesnis praeivis galėtų juos nusivesti nežinoma kryptimi. Lengvas grobis.
Grįžusi Binera įbruko man kumščio dydžio akmenį  ir taip pat prisijungė prie puotaujančių. Netrukus maisto atsargos sutirpo perpus, kuprinė palengvėjo, nuotaika pasitaisė.
Neskaniai atsirūgau.
- Pradedam, - reziumavo Čiūra. – Nebenoriu čia būti. Man trūksta valandų, dienų ir mėnesių. Noriu pamiegoti naktį, kaip tikras žudikas. 
- Dėl visa ko nulipkit nuo akmens, - pasiūliau jiems, pats lipdamas ant altoriaus. Reikėjo ant jo sutrupinti „grabą“. Jokių burtažodžių, jokių šokių. Bent jau Khiganas taip rekomendavo.

Daikčiukas perskilo po antro smūgio, nuo trečio sutrupėjo į druzgus. Juodo kristalo trupinėliai abejingai išsibarstė aplinkui. Jie nesuspindo jokia pragaištinga, ar dieviška liepsna, neprivertė drebėti žemės, ar panašiai. Visiškai nieko. Žiūrėjau į trupinius, laukdamas kažko stebuklingo, tačiau viskas, ką pajutau – tai pakylėjimas ir tamsa. Tada – šiluma ir NIEKAS.

---

Kaip ir praeitą kartą, skaičiavau per kalvą lipančias avis, nes nieke nebuvo ką daugiau veikti. Nei sapnas, nei vizija. Nei gyvenimas, nei mirtis. O jeigu ir mirtis – tuomet labai paguodžianti. Bent jau žinai, kad iš tiesų numiręs negulėsi šalia kūno ir nepūsi kartu su juo. Būsi arba Nieke, arba Šulinyje, arba dar kur nors, kur mirusieji nueina. Vis ramiau...
Suskaičiavau du šimtus avių, kuomet pajutau apsunkusią galvą ir susivokiau begulįs ant kietos žemės.
Šalia manęs vijosi senos virvės galas, o visai netoli juodavo pralaužta metalinė siena.
Buvau Pal Adose.

Pakilęs apsidairiau. Netoliese miegojo Čiūra, susibrukęs nykštį į burną ir susikrovęs kojas ant Bineros pilvo. Ši suknapsėjo Licerai į pažastį, nusižiovavo ir pirma pramerkė akį.
- Daiktus visus paėmėt? – nutraukiau tylą griausmingu balsu. Jis, beje, čia skambėjo aidais labai puikiai.
Dabar jau jie visi pabudo ir nepatenkinti sužiuro į mane. Tik supratę kur esą, apsidžiaugė.
- Pal Adosas! – patenkintas pasakė Čiūra. – Vėl laikas teka! Vėl naktis! Valio!..
- Labai tu jauti tą laiką... – suniurzgiau. – Gana drybsoti, einam žirgų ieškot.

Susirinkę daiktus, patraukėme šachta žemyn. Aš buvau jau primiršęs kelią, tik prisiminiau, kad jis buvo gana paprastas. Tuo tarpu Čiūra pareiškė, kad atsimena kiekvieną posūkį, todėl išdidus nužingsniavo priekyje, mosuodamas rūkstančiu fakelu. Dabar Pal Adoso urvai nebeatrodė tokie baugūs, kaip pirmą kartą – greičiau priešingai. Keisčiausia atrodė tai, kad jie... nešvytėjo. Ir mes nešvytėjome. Buvome tokie paprasti, banalūs, lyg iš paveikslo drobės ištraukti. Atrodė truputį neįprasta po visų dienų, praleistų Šulinyje.

Lauke mus pasitiko šviesi naktis, daug didesnė erdvė, neribojama švytinčios miglos, pilna naktinių garsų, kurių Šulinyje trūko.  Tingiai mirksėjo apspangusios žvaigždės, mėnulio pjautuvas baigė dilti virš mūsų galvų. Deja, neprisiminiau, koks jis buvo mums išvykstant.
Licera pirma pasileido bėgiais žemyn, lydima žudiko. Klausiamai dirstelėjau į Binerą, kuri vis dar stoviniavo urvo prieigose, tyrinėdama žvaigždes.
- Eime?
Ji trumpai dėbtelėjo, tada vėl užvertė galvą.
- Emerzidės nebėra, - pasakė.
Mintyse nusistebėjau tokiais jos žodžiais, bet nieko nepasakiau.
- Aš ją nužudžiau, Edvardai, - atsiduso ji. Tada krestelėjo galvą, leisdama plaukams užkristi ant veido ir ryžtingai žengė žemyn, kur mūsų laukė sugriauta rūdakasių stovykla ir triukšmaujantis miškas.

---

Net ir maža ugnelė nuteikė džiaugsmingai, o Bineros meistriškai nušauta pelėda parūpino šviežienos mūsų skrandžiams.  Stiprinomės, patogiai išsidrėbę aplink ugnį, stengėmės negalvoti apie laukiančius sunkumus, prasidėsiančius sulig pirmais saulės spinduliais.
Žirgų nebebuvo. O tai reiškė, kad iki Alibaho mums teks kapstytis beveik pėsčiomis. Net ir vandens burtininko, kurį Parvelis žadėjo čionai atboginti, neradome.  Pernelyg nesistebėjau. Planas nuo pat pradžios atrodė sukaltas iš oro. Niekas net pasvajoti negalėjo, kad šulinio kitame gale lauks ištisas pasaulis. Priešingu atveju būtų belikę išsemti vandenį ir pasirausti dumble. Dienos darbas.
Dabar gi nė vienas iš mūsų nežinojome, kiek laiko praėjo.

- Net nebūčiau pamaniusi, kad pelėdos valgomos, - atsiduso Licera.
- Man pasakojo, kad toli pietuose yra šalis, - atgijo Čiūra, - kur žmonės nuolat suvalgo savo vadą, vos tik badas prasideda.
- Kartais, kai tu pasakai ką nors, man norisi tau trinktelėti...
- Bandau palaikyti pokalbį! Mes ir taip daug tylime.  Binera, tark ką nors...
Ši patraukė kelionmaišį sau už nugaros ir patogiai atsigulė.
- Mane mokino kalbėti tada, kai nebėra kitos išeities, - sumurmėjo.
- Meluok sau sveika. Mudu kartu augome, mus vienodai mokino, - nusijuokė Čiūra.
- Tave mokino motina, užtai tu daug ir šneki. Pažadinkit, kai reikės pabudėti. Labanakt.
Žudikė užsimerkė.
- Mane motina mokino lovą rytais pasikloti, tik tiek... – subambėjo blondinas. Kadangi jam niekas neatsakė, mūsų mažą stovyklėlę netrukus vėl apgaubė tyla ir ramybė.

---

Žirgai pasprukę, jų pėdsakai seniausiai išsikvėpę, o iki artimiausios gyvenvietės – Cidado – pusdienis kelio pėsčiomis. Laimė, kad Čiūros galvoje paslėpti žemėlapiai veikė kuo puikiausiai. Dirstelėjęs į saulę, jis neabejodamas parodė į pietvakarius ir sumurmėjo, kad mūsų laukia pusdienis kelio nuobodžia dykuma.

Kaip jis pasakė, taip ir buvo. Dykuma iš tiesų pasirodė nuobodi – nė vieno nusususio plėšiko, nė vieno karavano, bijančio visko, kas kruta ties horizontu. Netgi pėdsakų nepastebėjome, nors dykumoje jų ir neverta tikėtis. Visiška nuobodybė iki pat Cidado.

Pati gyvenvietė – ne kažin koks stebuklas. Nežinau jos atsiradimo istorijos, bet įdėmiau apsidairius jinai ir taip tampa aiški. Buvo kadaise vieniša oazė – didelė bala, apsupta krūmų, medžių, akmenų ir visokio kitokio gyvybei tinkamo gėrio. Atslinko kartą gauja plėšikų ir nusprendė – ogi visai nebloga vieta slėptuvei. Pasistatė porą barakų, apkaišė juos žalumynais, kad iš toliau nesimatytų. Vėliau, gyvenimui nė kiek neblogėjant, išdrįso sukrauti iš akmenų tvirtesnių trobų. Vėliau dar kelias. O kai plėšikienės sulaukė kelių tuzinų plėšikiukų – žiū, jau ir viso pustuzinio namų prisireikė. O kadangi tokia daugybė namų matosi iš tolo, jau ir slėptuve tokį balaganą gėda vadinti. Bet pavadinimas visgi išliko – Cidadas, kas reiškė „slėptuvė“. Tikriausiai vėliau tikrąją slėptuvę įrengė kur nors kitur, o per kelias kartas Cidado žmonės gerokai primiršo, kas buvo jų proseneliai. Dabar jie buvo ištikimi Irmiro vasalai ir netgi mokėjo mokesčius.

Deja, mus pasitiko tuščios gatvelės ir užrakintos durys. Langinės kruopščiai užramstytos, netgi suoliukai iš pasienių surinkti ir paslėpti. Atrodė, kad Cidado gyventojai vieną rytą pabudo ir sugalvojo, kad reikia sprukti kuo toliau.
- Aš žinau, kad čia visados buvo nedaug gyventojų, bet gi ne tiek mažai... – murmėjo Čiūra, paeiliui spardydamas visas duris. Priėjęs paskutinę trobą jis atsisuko atgal ir užriko, priglaudęs delnus prie lūpų:
- Ei, ar liko nors vienas sukriošęs senis?!
- Tik tokie ir telieka! – atsiliepė atsargus balsas iš už tvoros.
- Kas tu? Pasirodyk!
- Pasirodysiu, jeigu tik ponulis prižadės nepribaigti senio Irmiro, - atsakė balsas.
- Kurio dar Irmiro? – kiek nustebo Čiūra.
- Tai aišku, kad ne to, kursai soste sėdi, - balso savininkas galop išdrįso išlįsti iš už tvoros ir pasirodyti visame gražume.
Senis su skysta, ilga barzda, kurios galą buvo apsivyniojęs apie nykštį. Visas nubalintas dykumos saulės, susiraukšlėjęs nuo metų naštos ir kažkodėl labai linksmai išsišiepęs. Na žinoma – ko jam bebijoti, kai grabo lentos į nugarą dunksi?..
Dantis jis turėjo toli gražu ne visus, viena akis buvo paslėpta po raiščiu, o ausyje žibėjo kažkoks nedidelis papuošalas.
- Irmiras, buvęs dykumų plėšikas, - pasakė jis, parodydamas į save tuo pačiu nykščiu.
- Čiūra iš Alibaho, žudikas ir šiaip geras žmogus, - padavė jam ranką blondinas. – O čia mano draugai. Licera iš Alibaho, Binera iš ten pat ir Edvardas iš... visur.
- Irgi geri žmonės? – primerkė vienintelę akį senis.
- Tataigi. O kur dingo čionykščiai, tėvuk?
Po šio Čiūros klausimo buvęs plėšikas Irmiras pažvelgė į jį su didele nuostaba. Ir dar smarkiau užvyniojo barzdą ant nykščio.
- Taigis nuo karo visi pabėgo, sūneli! Kas galėjo kariauti – tas išėjo į karą. O visi kiti – prie jūros!
- Oho, - nusistebėjo žudikas, - karas jau ir iki šios vietos atėjo? Kada gi jis prasidėjo, tėvuk?
- Prieš mėnesį, berods. O jūs iš kur išlindote, kad tokius klausimus užduodate?..

Toliau aš jo nebesiklausiau, nes Licera trūktelėjo man už peties, atsukdama į save. Jos akys buvo apvalios iš baimės.
- Mes išbuvome šulinyje visą mėnesį! – suvapėjo.
- Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, - suniurzgiau. – Parvelis numatė, kad mes galime laiku nesuspėti. Jis tikriausiai turėjo ne vieną atsarginį planą.
- O jeigu ne? – neatlyžo princesė.
- Sužinosime pasiekę sostinę. Reikia pirma išsiaiškinti, ar čia liko kokia pora gyvų žirgų. Ir nevertėtų atmesti galimybės, kad mes lendame į patį karo sūkurį.
- Ten mano motina ir sesuo, - nerimo Licera, trindama kaktą. – Niekšas tas Brodas! Paklius jis man į nagus...
- Benkartas tėra marionetė. Nepamiršk, kad su tikruoju priešininku kovoti galėsime tik mudu. Todėl tavo užduotis dabar kuo ilgiau likti gyvai ir pribaigti Libą, jeigu aš to nesugebėsiu padaryti.
Licera kurį laiką tik mirksėjo, žiūrėdama į mane su nežymia nuostaba.
Žinojau, ką ji galvojo. Nors ir nebijojo velnių, ji liko ta pati mergina, kurią įveikti galėjo kiekvienas naujokėlis gvardietis. Netgi Čiūra, kuris greičiausiai žudė tik iš pasalų, nesunkiai būtų paguldęs ant menčių.
Tačiau galėjo juk būti taip, kad po mano kovos demonas liks suluošintas, beveik be jėgų. Jeigu krisčiau negyvas, Licerai beliks suduoti paskutinį smūgį.
Velniava, aš taip nenorėjau kristi negyvas... Todėl ir į Alibahą manęs visiškai neviliojo. Galbūt Parvelis, karališkoji šeima ir visi miestiečiai jau seniai garuoja ant įkaitusių akmenų, o pesliai kapstosi po jų vidurius. Galbūt Libas jau seniai pranykęs į kitas vietas, pasisotinęs savo labai didele auka. Man tikriausiai būtų pats metas atsisveikinti su šia kompanija ir patraukti kur nors kitur, kur mažiau demonų, princesių ir šiaip – gerų žmonių. O gal švytėjimo suvienodinimas taip paveikė velnių medžiotojo makaulę, kad  pradedu mąstyti tokiomis nederamomis temomis?..
Ne, sprukti negalėjau. Nors tokia mintis ir buvo, nors ji atrodė gana logiška, tačiau tai buvo negarbingas kelias.
- Jei jau tu žūsi, tada mums beliks melstis... – atsiduso Licera, nusukdama žvilgsnį į šalį.
Ji vis dar nepripažino garbingumo.

---

Cidadas visgi puikiai pateisino savo pavadinimą. Senis Irmiras turėjo pasislėpęs maisto atsargų, drabužių, tabako, ginklų ir kelis žirgus, kurių nepaėmė bėgliai.  Jis mielai būtų apie savo turtą patylėjęs, tačiau kažkuris žirgas tyliai žvingtelėjo, o budri Bineros ausis jį išgirdo. To užteko, kad pokalbis pasisuktų apie žirgus. Suraukęs nosį Irmiras visgi sutiko du žirgus mums atiduoti (spėju, jį labiau įtikino mūsų ginklai, negu meilūs veideliai), o mes sutikome trečią žirgą palikti jam, jei netyčia priešai atjotų galvų kapoti. Kadangi jo maisto atsargų nelietėme, senis ilgai ant mūsų nepyko ir netrukus ėmė vėl šypsotis.
Taip mes ir atsisveikinome – Irmiras liko saugoti savo turto, o mes patraukėme į sostinę. Binera suposi balne drauge su manimi, o Čiūra dalinosi savuoju su didenybe. Pirmiau blondiną kankinusios abejonės dėl „daromos kvailystės“, regis, visiškai išnyko ir jis dabar meiliai glaudė princesę prie savęs, nekvaršindamas galvos nei man, nei sau.

Mūsų kelionės negalėjai pavadinti lėta – visi trys mano bendražygiai troško kuo greičiau atsidurti įvykių centre, savo namuose ir bent pamatyti tai, kas iš viso to liko. Jeigu ne apginti nuo priešo, tai bent paskutinį kartą pasižiūrėti ir įsitikinti, kad tikrai nebėra likę akmens ant akmens.

Vakare pasiekėme dar vieną oazę tarp akmenuotų smėlio kalvų. Ten mūsų laukė Tirdasas – dar viena gyvenvietė. Ji buvo tokia pat tuščia, kaip ir Cidadas. Netgi labiau – nesutikome nė vieno Irmiro, nė vieno palikto kuino. Gyventojai pasitraukė taip ir nesulaukę karo. Neišvydau nė vieno kraujo lašo, nė vieno lavono. Labai keisti atrodė tokie vaizdai. Juk turėjo būti drąsuolių, kurie pasiryžtų ginti savo namus. Tokių užsispyrėlių visados atsirasdavo, vis kas nors susigundydavo pulti gerokai skaitlingesnius priešus vardan abejotinų tikslų.
O čia tokių neatsirado. Galbūt dar vienas Parvelio įsakymas? Iš patarėjo galėjai tikėtis visokių triukų.
- Bailiai! – sugriežė dantimis Licera, dairydamasi po tuščias gatveles.
- Arba labai protingi, - pasakiau labiau sau nei jai.
- Tuštiems namams garbė nereikalinga, - tyliai pritarė Binera, dairydamasi į vakarus, kur horizonte kyšojo vos įžiūrimas Alibaho tvirtovės bokštas. - Dūmų nesimato. Arba mes seniai pavėlavome, arba didžiausi mūšiai dar neprasidėjo.
- Esi dalyvavusi kare? – nusistebėjau.
- Ne, bet senelis dalyvavo ginant Arbeto tvirtovę Zorhunų žemėse. Pasakojo, kad gaisrai kelias savaites siautė, visur lijo purvinu lietumi...
- Čia vien smėlis ir akmenys, nėra kam degti, - burbtelėjau. – Visas sumautas miestas iš akmenų ir audeklų sukaltas.
- Tikriausiai tavo tiesa... – suabejojo Binera.

Pasigrožėję tuščiu ir kiek kraupoku Tirdasu, patraukėme toliau. Iki sostinės buvo likusios kelios valandos kratymosi balne.  Dykuma buvo rami, audrų nesimatė nė ženklo, iki pat rytinių vartų mus lydėjo keista ramybė. Lyg iš tiesų nevyktų joks karas, o senis Irmiras iš Cidado būtų tik nevykusiai pajuokavęs.
Iš išorės miestas atrodė kaip visada, netgi vartų sargyba stovėjo savo vietose.
Skirtumą pajutome, kai mus sustabdė tarpuvartėje. Ne šiaip mostelėjo ranka, parodydami kalavijų rankenas. Į mūsų mažą būrelį nusitaikė koks tuzinas arbaletininkų ir dar tiek pat lankininkų. O jau kardininkų skaičius būtų padaręs įspūdį net svetimai armijai.
- Ar atjojome netinkamu laiku, vyrai? – išdrįsau pajuokauti.
- Čiaupkit srėbtuves ir lipkite nuo žirgų! – sargybos viršininkas nepanoro pasisvaidyti žodžiais. Tikriausiai juokauti nemėgo iš viso. – Alibaho valdovo Irmiro įsakymu dykumų keliai šiuo metu uždaryti, o kiekvienas pašalietis sulaikomas. Jūs pašaliečiai, todėl...
- Aš esu princesė Licera, kary! – mergina stryktelėjo nuo žirgo, palikdama balne Čiūrą suptis vieną. – Įsakau praleisti mane ir mano būrį bei palydėti mus iki tvirtovės!

Licera buvo gimusi daryti kvailystes. Ji greičiausiai nežinojo, kad karo metu karališkieji asmenys paklūsta karo vadui. O karo vadas, deja, buvo ne jos tėvas. Senukas nebepajėgė net blaiviai mąstyti. Greičiausiai Parvelis arba kažkuris iš gvardijos.
Sargybos vadas  žengė žingsnį prie Liceros ir tarkštelėjo kalavijo rankena, vos trūktelėdamas ašmenis iš makštų.
- Kiekvienas pašalietis sulaikomas! – iškošė karys Licerai į veidą. – O kiekvienas nepaklūstantis netenka galvos. Vyriausias vadas nenurodė jokių išimčių!

Vadinasi, Parvelis. Tik jis galėjo sau leisti įkišti princesę į kubilą ir atridenti jį iki vartų.
- Nuo žirgų! – įsakiau, nušokdamas ir atsargiai nusisegdamas kalaviją. – Mes paklūstame Parvelio įsakymui. Štai mano ginklas.
- Tu juokauji? – grįžtelėjo princesė.
- Ne metas vaidinti didenybes, Licera. Dabar vyksta karas, o tai reiškia, kad viskam vadovauja karo vadai.
- Verčiau paklausyk savo draugo, - linktelėjo sargybos viršininkas, niauriai nudelbdamas mane. Jam mostelėjus, vienas iš jo žmonių priėjo surinkti mūsų ginklų. – Parvelio įsakymu, jūs pirmiausiai būsite apžiūrėti mūsų aiškiaregio. Jeigu aiškiaregys pasakys, kad ji iš tiesų princesė – tada aš jai ir nusilenksiu. Kol kas jūs esate pašaliečiai arba priešai. Nepamirškite to, jei norite likti gyvi. Mano vyrams jau antrą savaitę pirštai dreba. Arbaletai gali iššauti dėl menkiausios priežasties.
Gvardietis apsisuko ir mostelėjo pirštais, kad sektume iš paskos. Mūsų žirgus paslaugiai pradangino Alibaho tarpuvartėje, liko tik nešuliai, kuriais jie kol kas nesidomėjo. Ir liko geležinis žiedas nuo kažkokio įrankio. Jis buvo mano kišenėje – Libo mirtinas ginklas. Vos atvykęs į Pal Adosą, perrišau jį virvele, pasidarydamas kažką panašaus į rimbą su žiedu gale. Nieko su tokiu rimtai nesužeisi, tačiau Libui tas daiktas turėtų atrodyti lyg kūjis. Teko velnius kapoti šlapiais skudurais, samčiais, deginti juos krosnyse, pjauti šaukštais – žiedas tik dar viena ginklo atmaina.
Greičiausiai Libas darbavosi išsijuosęs, kad sargybiniai šitaip nepasitikėjo mumis. Mus lydintys vyrai buvo pasipuošę daugybe šventintų Oberhaido trikampių, netrukus prie procesijos prisijungė keli broliukai iš satanistų išniekovės, greičiausiai nusamdyti apsaugoti nuo dvasių apsėdimo.  Vieną jų pažinau.
- Sveikas, Almeri, - šyptelėjau satanistui.
- Labas, Edvardai. Jau maniau, tave Parvelis bus pradanginęs kokiuose nors požemiuose. Kaip Licerai sekasi?
- Vilčių yra, - linktelėjau. Licera piktai purkštelėjo man už nugaros.
Almerikas grįžtelėjo, nužvelgdamas mano mokinę, tada pasirausė kišenėje ir ištraukė kažkokį mažą geležinį simbolį. Pakėlęs prie akių pažvelgė į mus pro jo skylę.
- Nužiūrinėji mus bloga akimi? – pajuokavau.
- Iš tiesų tai vadinama „kreiva akimi“. Sakoma, kad ji prišaukia vieną mirtį, bet užtai leidžia vieną kartą praregėti, kai to labai reikia.
- Ir tu su ja mus... Ėė – nagi, liaukis!
- Čia juk tik prietarai, - linksmai pasiteisino Almerikas. – Nori, nušventinsiu tave?
- Ne, dėkui. Verčiau papasakok, kas vyksta. Mes tik vakar grįžome iš mėnesį trukusios kelionės, tai pats supranti – daug naujų dalykų aplinkui matau.
- Na... kaip tau čia pasakius... Parvelis žaidžia kažkokius žaidimus su Koto Inomehą užvaldžiusiu Brodu – Irmiro benkartu
- Norėjai pasakyti „kariauja“?
- Ne. Iš tiesų, dar neįvyko nė vienas rimtas mūšis. Keli smulkūs susirėmimai – taip. Bet karu to nepavadinčiau...
- Tylos! – grįžtelėjo sargybos viršininkas. – Ar brolis Almerikas toks tikras, kad kalbasi ne su priešu?
Satanistas sutrikęs pažvelgė į viršininką, tada į mane.
- Atleisk, Edi – jis teisus. Papasakosiu vėliau, kai jus apžiūrės Reiganas.
- Reiganas? Juk jis kartu su Greifradu buvo dykumoje pražuvęs. Kas čia vyksta, Almeri?
- Vėliau, - pakartojo satanistas ir ėmė niūniuoti kažkokią melodiją, kuri mus lydėjo iki pat aiškiaregio namelio.

---

Reiganas nėmaž nepasikeitė po mūsų išsiskyrimo. Tie patys rūbai, ta pati šukuosena. Pakampėmis primėtyta maišelių su auksu, kuriuos pats tingėjo rinkti ir susidėti į saugesnę vietą.
- Kaži kas drįstų vogti iš aiškiaregio... – sumurmėjo jis, dairydamasis tai į mane, tai į sargybos viršininką. – Sveikas, Edvardai. Malonu matyti gyvą. Matau, tu jau turi mirtiną Libo ginklą, ar ne? O čia, bijau, gerų naujienų maža. Prakeiktas skydas vis dar laikosi. 
- Man pranešė, kad tu žuvai dykumoje?
- Dingau, ne žuvau. Greifradas tai tikrai žuvo. Tai tie prakeikti plėšikai, kurių Niekieno Dykumoje nors vežimu vežk. Koto Inomehas, Brodas su savo išdavystėmis, o dar tie veltėdžiai...
- Pasakas vėliau, - pertraukė sargybos viršininkas. – Greičiau tikrink juos, burtininke. Jeigu tai tikrai velnių medžiotojas ir princesė, tuomet Parvelis juos turi pamatyti nedelsdamas.
- Suprantama, - Reiganas paėmė mane už rankos ir pasuko, kad žibinto šviesa kristų man į veidą.  Delnu pavedžiojo ties kakta.
- Juk radai Libo ginklą? – kiek tyliau paklausė.
- Turiu...
- Gerai, labai gerai, - jis kiek nekantriai dėbtelėjo į gvardietį, stovėjusį man už nugaros. – Parvelis tau papasakos, kas čia vyksta, tačiau būk labai atsargus. Turiu įtarimą, kad Libas turi savo žmogų tvirtovėje.
- Apsėstą?
- Gal apsėstą, o gal ir gerokai daugiau... Nepasitikėk niekuo.
Jis paleido mano ranką ir ištiesė delną Licerai.
- Edvardas švarus, - garsiai pasakė.
Jie visi čia elgėsi taip, tarsi pasitikėti gerai pažįstamu žmogumi būtų nebeįmanoma. Gudrus ėjimas. Kariai nepasitiki vadais, vadai – generolais, o šie galop nebežino, ar teisingam valdovui tarnauja. Libas iš tiesų griebėsi naujos strategijos.

Licera, Čiūra bei Binera taip pat pasirodė „švarūs“. Tada sargybos viršininkas nelauktai nusišypsojo, nusilenkė Licerai, bet vis dar tuo pačiu niūriu tonu pareikalavo sekti jam iš paskos. Šį kartą į tvirtovę, pasirodyti Parveliui. Mano ramus protestas, kad patys žinome kelią, jam nepadarė jokio įspūdžio.
- Parvelio įsaku visame mieste įkūrėme nedidelius postus, kuriems įsakyta pulti kiekvieną, kuris keliauja be gvardijos palydos, - abejingai pasakė gvardietis. – Nežinau, kam to reikia, bet įsakymas yra įsakymas. Mane pažemins pareigose, jeigu nevykdysiu įsakymo, ar ne?
Kuo toliau, tuo gražiau. Man beliko linktelėti ir tyliai sutramdyti bepradedančią niršti Licerą, kuriai visas šis karinis reikalas turbūt atrodė panašus į žaidimą.
- Ir man sekti paskui jį? – pasekė Liceros pavyzdžiu Binera. – Aš nieko rūmuose nepamečiau, man reikia visai kitur...
- Pabandyk tu jam išaiškinti, kad tau reikia į žudikų irštvą, - tyliai šnypštelėjo Čiūra. – Manau, jis tave supras tinkamai.
- Jis skystas. Sutvarkyčiau, net mirktelėti nespėtų...
- Kol kas apsieikime be grasinimų, - įsiterpiau, kol jiedu nepradėjo smarkiau kurstyti vienas kito. – Man iš tiesų labai reikia pamatyti Parvelį. Jis dabar vienintelis, galintis normaliai paaiškinti, kas vyksta. Judviems taip pat bus ne pro šalį viską išgirsti.
- O tu prisimeni, - išsižiojo žudikas bei prievartautojas, - ką tau sakė apie žudikų vedimą į tvirtovę?
- Nieko nesakė. Liepė nesamdyti daugiau nė vieno. Aš jai nieko nemokėjau, - parodžiau į Binerą.
- Tu man skolingas dvikovą, - ramiai atsikirto ši.
- Žinau. Raugo Duobėje, kai užbaigsime Parvelio reikalą.
Gvardietis nepatenkintas sužiuro į mus nuo durų, kur jau ruošėsi išeiti į gatvę.
- Norėčiau iki sutemų grįžti prie vartų, pas savo gvardiečius, - pasakė jis. – Manau, jūs turėsite daug progų pasišnabždėti rūmuose.

Sargybos viršininkas greičiausiai taupė žodžius, nes kareivių taip vadinamuose „postuose“ buvo daugiau nei reikia. Beveik po fortą kiekvienoje didesnėje gatvelių sankryžoje. Tuo tarpu paprastų miestiečių gatvėse beveik neišvydome.
- Tikriausiai mes ir jiems nepatinkame, - gūžtelėjo pečiais sargybos viršininkas, išrietęs lūpas į kreivą šypseną. – Jau sakiau – be gvardijos palydos nė iš vietos.

Prie rūmų kiemo vartų budėjo dar daugiau gvardiečių, nei buvau kada nors matęs. Kadangi jau pamažu temo, sargybos takuose ėmė rūkti fakelai.
Pasitiko mus pats Termiras – gvardijos vyriausias vadas, suraukęs nosį taip negražiai, kad net man paliko nejauku. Žinoma, jis mane turėjo prisiminti.
Žemo ūgio vaikinukas jo įsakymu priėjo prie mūsų  nešinas šventintu Oberhaido trikampiu ir palytėjo juo kiekvieną, lydimas kelių tuzinų budrių akių ir beveik tiek pat strėlių smaigalių. Dievaži, jie visi čia buvo įsikalbėję tiek prietarų, kad man beliko rankas laikyti kuo toliau nuo tuščių kišenių – dar pagalvos kuris nors, kad slepiu ten užkeikimą, pirštas sudrebės ir...
Net prakaitas išpylė.
Galop vaikinukas patenkintas lengviau atsiduso ir pamojavo vyrams, kad viskas gerai. Šie taip pat lengviau atsiduso ir nuleido arbaletus.
- Gal jūs čia visą mėnesį prieš demonų ordas kariavote? – nesusilaikiau.
- Ne tavo reikalas, - atsirūgo vakariene Termiras ir parodė į pilies kiemą. – Praeikite. Sveika sugrįžusi namo, jūsų didenybe princese Licera.
- Sveikas, Termirai, - kiek tykiai atsakė mano mokinė, ne itin susidomėjusi savo buvusiu mokytoju. Jai labiau patiko kažką patyliukais šnabždėtis su Čiūra, su kuriuo stengėsi nesiskirti nuo pat miesto rytinės tarpuvartės. Nuojauta man sakė, kad tai geruoju nesibaigs.

---

Tvirtovėje gvardiečių buvo kiek mažiau. Ar bent jau atrodė, kad jų mažiau. Tikriausiai karališkiesiems asmenims ne itin patiko kasdien regėti tuntus šen bei ten šmirinėjančių vyrų, tai vyrai sąžiningai stengėsi nekristi į akis.
Parvelis laukė mūsų tose pačiose menėse, kur jį ir palikau. Kiek labiau susitraukęs, pablyškęs, neišsimiegojęs – bet vis dar tas pats žmogus, kuris turėjo valdyti šalį pats likdamas šešėlyje. Mus atlydėję gvardiečiai liko už durų. Patarėjas pakilo iš užstalės, išvydęs naujus svečius. Nežinia, ar apsidžiaugė – veide kaip buvo, taip ir liko susirūpinimas.
- Sveikas, Parvi, - pasisveikinau. – Kaip tavo tarnų sutartys?
- Radai ko paklausti... – suniurnėjo patarėjas, tiesdamas man ranką. – Kas ji tokia?
- Bendražygė. Vardu Binera, sutikome pakeliui.
- Hmmm... – linktelėjo Parvelis, įdėmiai nužvelgdamas žudikę. – Malonu, kad parvedei Licerą gyvą. Jos motina... Žodžiu, be vienos iš dukterų karalienė Remaja ne tokia pakanti. Gaunu barti daugiau nei turėčiau.
- Argi ne tu dabar valdai miestą ir šalį? – nusistebėjau.
- Pasakyk tai Remajai, – numykė Parvelis, klestelėdamas atgal į savo krėslą. – Raportuok, kad tave kur velniai... Kaip Libo ginklas?
- Turiu jį.
- Nors viena gera naujiena, - atsiduso patarėjas. – O kaip Reiganas? Jus tikrino?
- Sakė, kad mes švarūs, nors nieko nesupratau. Kas čia vyksta, Parvi?
- Sėskite, - Parvelis parodė į krėslus, sustatytus prie žemo stalelio, kur patarėjas su svečiais vaišindavosi vynu. – Mes čia kaip ant šachmatų lentos, prisiekiu... Bet tavęs čia nebuvo trisdešimt keturias dienas, tai tikriausiai man reikėtų pradėti nuo pradžių.
- Tai jau tikrai, - pritariau.
Čiūra su Licera įsitaisė krėsluose, Binera atsirėmė į sieną prie lango. Aš suskubau ieškoti butelio vyno.
- Spintoje, susukti į rankšluostį, - atspėjo mano ketinimą Parvelis. – Paimk ir man taurę.

---

- Brodas, - lėtai pradėjo Parvelis, sudrėkinęs lūpas pirmarūšiu vynu, - kaip ir manėme, veikė ne savo nuožiūra. Vaikinukas ne itin protingas ir netgi ne itin drąsus. Jis tik atrodo drąsus, o vos papuola į kvailą padėtį – kaipmat ima arba inkšti, arba griebiasi suktybių. Ir visgi... Koto Inomehą užgrobė neįtikėtinai greitai. Mano agentai, kuriems pavyko likti gyviems, pasakojo, kad benkartas elgėsi taip šaltai ir apskaičiuotai, lyg būtų suaugęs per kelias valandas.
- Libas... – burbtelėjau.
- Taip, Libas. Tik šį kartą demonas griebėsi ne tik apsėdimo, tačiau ir kitokių kerų. Kažkokiu būdu jam pavyksta vienu metu valdyti daug žmonių. Kiek supratome, jo magiškas skaičius apsiriboja dviem tuzinais. Būtent tiek vyrų sudaro Brodo dabartinės kariuomenės branduolį.
- Bet juk likę kariai – Inomeho gyventojai. Kaip jie...
- Buvo įtikinti? Šito kol kas ir pats nesuprantu, tačiau Brodas neabejotinai turi iškalbos dovaną. Žinoma, ne prigimtinę. Maždaug penki šimtai kareivių sudaro jo didžiausią pulką. Yra dar keturi mažesni pulkai, kažkur po penkiasdešimt vyrų.
Vos tik subūręs kariuomenę, Brodas atsiuntė savo žygūną su atviru iššūkiu. Jam magėjo išsiaiškinti santykius ties Piru – nedidele oaze kažkur pusiaukelėje tarp dviejų miestų. Reiganas nusprendė ten nuvykti dar prieš mūšį ir surasti įrodymų, kad toje vietoje yra įrengtas kažkoks altorius. Tiesiai po dykumos paviršiumi, ar panašiai. Bet pradingo kartu su Greifradu ir visa palyda. Buvau jam davęs kelis geriausius mūsų gvardiečius...
- Plėšikai? – sumurmėjau.
- Anot Reigano – taip, - linktelėjo Parvelis.
- Bet tu tuo netiki...
- Nežinau. Reigano būrys pakliuvo į pasalą visai netoli Piro, o čia jau galima įtarinėti ką tik nori. Gvardiečius rado sukapotus, Greifrado iš viso neaptikome. O Reiganas su gausybe žaizdų išgyveno ir netgi ketino pėsčiomis paršliaužti į Alibahą. Paieškos būrys jį aptiko smėlynuose. Viskas kas man liko – tai kūnai ir beveik pakvaišusio senio pasakojimas.
Parvelis gurkštelėjo iš taurės ir atsikosėjo.
- Į Brodo iššūkį, žinoma, neatsakiau.  Greifradas prapuolė ir neaišku, į kieno rankas. Jeigu tikėti aiškiaregiu – jis plėšikų rankose. Greičiausiai negyvas. Bet jeigu jis Libo rankose – tuomet vėlgi klausimas – ką dabar žino Libas? Ką jam pavyko išpešti iš belaisvio?
Man teko skubiai keisti visus planus. Tariausi tik su patikimiausiais vyrais, nusprendėme siųsti kelis karių būrius į kalnus netoli Inomeho. Jei Brodas būtų išvedęs savo kariuomenę į Pirą, mūsiškiai būtų užėmę miestą ir užrėmę visus vartus iš vidaus. Tikėjomės, kad dykumoje atsidūrę kariai turės pulti kažkurį miestą ir taip sujaukti visą Libo sumanymą. Pire nėra maisto, tik vandens. Ilgai neišgyvensi...
Deja, čia mums teko gerokai nustebti – kalnai buvo užimti ir mūsų jau laukė. Žvalgai aptiko gausybę pėdsakų ties perėjomis. Vienas iš drąsesnių vyrų netgi surizikavo naktį sugrįžti ir užkopti į uolas. Nepatikėsi, Edi – kalnuose buvo įrengtas altorius! Didžiulis, kiek neįprastas ir aiškiai matomas tik iš didelio aukščio. Štai kaip jis atrodė...
Parvelis ištraukė iš stalčiaus pergamentą ir išskleidė jį ant stalo. Jame buvo pavaizduotas gana taisyklingas apskritimas su devyniais stipinais. Visos linijos buvo sudarytos iš mažučių apskritimų.
- Kas tie? – parodžiau į apskritimus.
- Akmenys. Pailgi, maždaug keturių pėdų ilgio. Du vyrai nesunkiai paneštų. Jie išdėstomi tokia tvarka, kokią matai. Kiekvieną stipiną sudaro devyni akmenys, iš viso devyni stipinai. Kalnuose tarpai tarp dviejų akmenų buvo maždaug šešiasdešimt pėdų. Paties altoriaus skersmuo – maždaug tūkstantis pėdų. Mūšio laukas, taip sakant. Pire aptikome tokį patį, tik užpustytą smėliu. Gvardiečiai partempė kelis akmenis į miestą, vieną daviau Reiganui patikrinti, kitus išdalinau kitiems burtininkams. Tačiau tie man nieko linksmo nepasakė – akmenys ir tiek...
Tada man pirmą kartą kilo įtarimas, kad Brodo armija kalnuose laukė ne šiaip sau. Aišku, tą galima numatyti strategiškai, bet aš pirmiausiai pagalvojau, kad mūsų tarpe gali būti išdavikas.
Tuo metu savo minčių niekam neišsakiau. Mano žmonės patikėjo, kad kalnų problema – grynas sutapimas. Kariai įsikūrė Kriktane ir laukė įsakymų.  O aš laukiau Libo ėjimo. Mano žvalgai, likę Inomehe, vos begalėjo pakrutėti – ten paskelbė komendanto valandą, visus balandžius ir sakalus uždraudė, karavanus įsileisdavo, tačiau nebeišleisdavo... Žodžiu, visiškai atsiskyrė nuo pasaulio. Vienintelis likęs būdas perduoti žinias - šviesos signalais. Vieną naktį žvalgai sugebėjo apsikeisti pranešimais, tačiau po to įvykio daugiau nė kriukt. Greičiausiai mieste buvusį žvalgą surado ir pašalino. Tačiau prieš mirdamas vyrukas nuoširdžiai padirbėjo – sužinojo, kad Brodas ruošiasi atakuoti Kriktaną, kad tame kaimelyje jau kažkas ruošiama.
Teoriškai niekas nežinojo, kad mano kariai pajudėjo į kalnus, lygiai taip pat neturėjo žinoti, kur jie pasitraukė. Vadinasi, arba kiekviename kaime pilna priešo ausų, arba mano chatoje – palaidas liežuvis.
Kad išsiaiškinčiau, kuris spėjimas yra teisingas, nusprendžiau surasti žmogų, kuris tiesiog negalėtų būti susijęs su visu šituo reikalu. Nuėjau pas brolį Almeriką ir paprašiau jį surasti tuziną patikimų vyrų, kurie būtų apsaugoti nuo demono apsėdimo. Sumokėjęs kalną pinigų, tuos vyrus išsiunčiau į tris vietas ir liepiau stebėti  labai konkrečius dalykus. Savo žygio tikrosios prasmės jie, žinoma, nesuprato, tik žinojo, kad mirs, jeigu bus pačiupti.
Kai atėjo laikas, įtikinau savo vadus, kad būtina evakuoti visą Kriktaną. Nusprendėme žmones perkelti į Tracą. Tam buvo skirtos trys dienos. Štai tada ir prasidėjo visas smagumas – mano „nepriklausomi“ žvalgai ėmė grįžti su naujienomis.
Anksti ryte iš Kriktano išvyko nedidelis karavanas, kuris ten stoviniavo nežinia kiek laiko. Vakare tas pats karavanas jau buvo pasiekęs Tracą.
Ketveriukė, budėjusi Trace, pranešė apie vakarop pasirodžiusius vežimus su akmenimis. Akmenys pailgi, keturių pėdų maždaug. Iš viso – aštuoniasdešimt vienas, sukrautas į penkis vežimus. Karavanas atvyko visai ne už ilgo, pavėlavęs vos porą valandų.
Paskutiniai keturi žvalgai grįžo kartu su vandens burtininku – tyčia įkišau vieną, kad negaištų laiko. Patvirtino matę daugybę karių, traukiančių nuo kalnų pusės. Greičiausiai tie patys, kurie pasalą ruošė.  Ir štai visas smagumas – dvi žvalgų grupės sujudimą pastebėjo tuo pat laiku, tik skirtingose vietose. Ir tas laikas – lygiai pusvalandis po mano įsakymo evakuoti Kriktaną!
- Paukščiai tokiu greičiu neskraido, - ramiai pastebėjo Binera.
- Be abejo, taip. Tačiau ir dėl tuštėjančių miestų niekas taip nesijaudina. Tuščią vietą užimti lengviau nei pilną. Tai tik aiškiai parodo priešo ketinimus. Jiems nereikia sienų. Jie nori aukos. O didelei aukai reikia didelio altoriaus, ar ne?..
- Tarp tavo žmonių yra Libo agentas, - pasakiau. – Keista, kad tu manimi dar pasitiki, Parvi!
Patarėjas dėbtelėjo į mane taip, tarsi būčiau pasakęs pačią didžiausią kvailystę.