Dialogas monologe

Gulėjo jis savam kambaryje pataluose, kaip nabageliai - veidu į karsto lubas. Aklu žvilgsniu, negyva mintim.
Ausyse spengė, tarsi visas pasaulis būtų pasibaigęs televizijos kanalas, tarytum - kardiogramos tiesi juosta apglėbusi visą jo nebūtį. Slogus jausmas apėmė jo pasaulį, o galbūt jo slogus pasaulis apėmė jausmą, šiandieną jau niekam nesužinot. Ritosi akmuo ir virto į juodą bedugnę, tenai ir virto tyla.


Gal vieną sekundę pasijauti taip, kaip užrašai .. ir tada tampi savo užrašyto žodžio atspindžiu? Keistas tas žodis minties kūne, ar ne jis ir bus tasai kūrėjo - „Didžiojo proto“ žaidimas. Tylėjimo fone ir jis rodos išduoda ir jis tampa klastingu, o dažnai ir nesuprastu. Vienas žodis turi tiek daug keistų veidų, tiek daug spalvų ir atspalvių... skonio ir ataskonio, poskonio ir prieskonio. Tad ar ne žodis, bet ausis ir širdis išties yra klastingi? Juk šie du ir yra žodžio nešamos minties priėmėjai? Vos sudreba lūpos, tardamos jį - esi pasmerktas? Vos pasakai dviem garsais daugiau - esi netikras? ir taip toliau - tarsi nesibaigiantis minklės minimas, kuris nuaidi ir palieka dūmų šleifą dabar jau niūriame dialoge.