Aš skaitau K.M Čiurlionį.Vakaras .(tęsinys)7

Jau baigiasi diena . Nerami, įtempta, skubanti, įsukusi tave į savo sūkurį, įtraukusi tave visą į savo bėgimą, sukanti tavo gyvenimo laiką, lyg smagratis, traiškanti sekundes, minutes, valandas, dienas ir metus. Ir taip kasdien. Bėga tavo laikas, nesustodamas ir artėdamas prie tavo atžymos, prie tavo kelio ribos... Prie tavo nakties... O tarp jų –vakaras, tiltas, jungiantis du krantus, dienos ir nakties . Tu, kaip upė, kasdien bėgi savo kelią, eini į rytą, į dieną, į vakarą ir praeidama tuos didžiuosius vartus, patenki į naktį.
Leidžiasi tavo balzgana saulė, vis dar šviečianti, bet jau metanti ant žemės pilką ir tirštėjančią prieblandą, kuri gulasi ant medžių, namų, įsupa ir tave savo pilkąja skraiste, užgula voratinkliu tavo akis, veidą, visą tavo kūną taip lengvai, švelniai ir tu prasmengi į ją kaip į rūką, minkštą ir jaukų. Prieblanda apgula visą žemę, tavo namus ir tavo mintis . Ateina savotiškas apmąstymų laikas – ir ką gi tu šiame gyvenime padarei gero, blogo, kur taip skaudžiai buvai įžeista, iš kur išvaryta ar kur maloniai priimta, pamaitinta iš sušildyta. Tai tavo pokalbis su savo sąžine, prieš peržengiant  nubrėžtą tau ribą.
Tai tavo gyvenimo vakaras. Gimei aušroje, gyvenai per visą dieną, kažko siekei, kažko reikalavai, patyrei gero, kažkuo nusivylei, žydėjai kartu su pavasario žiedais, brandinai savo vaisius ir nepastebėjai kaip atėjo tavo gyvenimo vakaras.
Pažvelk į priekį ir gerai įsižiūrėk. Matai ten mažą, mažulytį šviesos taškelį, kuris vilioja tave, šaukia pas save – ateik, ateik pas mane, tavo nakties karalienė laukia tavęs, pašvies tau kelią, tik tu ateik!
Paimk iš jos žibintą, atsisuk, pasišviesk juo, iškelk aukštai virš savo galvos ir tu pamatysi, kad tavo pusėje dar šviesu, dar gelsvas dangus, dar nenuleidusi saulė, sodri žaluma ir gaivinantis vanduo, srauniai teka, taškydamas sidabrinius purslus į palengva besileidžiančią saulę. Ji tokia didelė, šviesi, nors ir nebe tokia kaitinanti .
Atsisuk ir pažiūrėk. Neskubėk eiti į naktį, neskubėk praeiti pro tuos vartus, kurie tau, palikus vakarą, užsidarys amžiams.
Juk tik anoj nakties pusėj vyrauja juodas dangus, juodi krantai ir teka lėta, juoda vandens gelmė. Tai ne šiaip sau naktis. Ji įtrauks tave, užliūliuos, užsupuos . Ir tu užmigsi, susiliesi su tave supančia juoduma, tu pradingsi joje ir tavęs jau nebebus. Tu amžiams liksi už vakaro vartų, kurie atsidaro tik į vieną pusę – į naktį.
Neskubėk peržengti šio slenksčio. Neskubėk, dar pagalvok! Tu juk dar gali sugrįžti! Ženk atgal, brisk į šiuos sraunius vandenis ir eik prieš srovę, kabinkis į krantus! Tau dar ne laikas, dar nepriėjai savo laiko ribos, dar vingiuoja tavo kelias, vedantis į laiko tolumą...
Ten, šviesoje, tavo gyvenimas, tavo mintys ir darbai, tavo mylimi draugai. Bet jeigu tau ištikro labai sunku ir tu skaitai, kad atėjo tavo laikas, dar kartą atsigręžk į tą šviesiąją pusę, į tuos, kuriuos palieki ir tik tada ženk per vartus, kurie suriša tuos du krantus- dieną ir naktį, kad amžiams išnykti iš šviesos ruožo, susilieti ir išsisklaidyti toje juodumoje, ištirpti joje.
Ir kol mes, tavo draugai, dar būsim dienoje ar vakare, mes prisiminsim tave tokią, kokia tu mus palikai.
Ženk tą nelemtą žingsnį į naktį arba atsitrauk, sugrįžk pas mus į tylų, šviesų vakarą, pas esančius draugus, paliktas savo mintis ir numestus troškimus. Tai tavo pasirinkimas. Pasiryžk! Mes laukiam tavęs...