Išlijus laiką

Lyja. Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos -
girdėti tylą lengviau nei matyti.
It laikrodžio dūžiai,
nuo aistros padažnėjęs širdies plakimas -
lietaus lašai į stogą, į žemę, į veidą,
į smėliu užpiltas akiduobes smelkias ir persmelkia
kūną svaigus virpulys, poodiniai drebėjimai.
Lyja. Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos snapu
juodo varno. Numirę vis tiek juk nemato?
Poodiniai drebėjimai pro virpančias poras iškelia vizijas...
it dailininko, NE, tapytojo ginklo šiukšdėjimas drobėj,
it medžio lapų ir vėjo aistra žliaugia mano kaklu...
lietus? Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos.
Mechaninio laiko tiksėjimą nustelbia lašai,
smėlio laikas į akiduobes išbyrėjo,
vienintelio sveiko – saulės – laiko skaičiuot negaliu.
Lyja. O ir akys taip stipriai, taip skaudžiai varno snape  išgabentos.