Metodas

Sukliuksėjo linksmai butelis užantyje. Mmm... kaip malonu. Tuoj gomuriu žemyn nubėgs karšto gėrimo srovelė, išplikins, išdezinfekuos. Tokią dieną kaip ši nieko kito ir nesugalvotum, kaip prisigerti ir juoktis išsidrėbus ant lovos, su vienais apatiniais, vienoje rankoje laikant stiklą gėrimo, kitoje cigarą. Svarbiausia neužmigti ir nepadegti buto, nes ši būsena yra pavojinga.
Gerti vienam yra sudėting.. Tačiau jei kompanjonų surasti neįmanoma, reikia manytis kaip suktis iš padėties. Nenoriu būti blaivas, nenoriu plūduruoti tame nerime, kuris mane kamuoja jau keturias dienas. Galų gale norisi viską pamiršti, tėkšti į stalčiaus gilumą mobilų telefoną, išjungti durų skambutį ir paskęsti savyje. Perdegti, verkti kruvinomis ašaromis, raitytis lovoje iš kamuojančių nevilties spazmų, žiūrėti į nuotraukas ir kitus mielus daiktelius. Prisiminti... ir dar kartą prisiminti. Butelis turi būti ne vienas, nes kartais vieno ir neužtenka. Geriausia prieš savęs naikinimą nieko nevalgyti, nes tada alkoholis geriau veikia. Aišku prie veiksmą paslėpti visus aštrius daiktus, užrakinti duris ir raktą paslėpti. Visus dūžtančius daiktelius išslapstyti kuo giliausiai ir apsirūpinti plasmasiniais indais. Užkanda minimali, tam kad neapsivemtum.
Taigi, aš viską jau suruošiau. Viskas paslėpta, ant stalo stovi tik butelis, o po stalu sekantis, jei prireiks. Viskas taip šlykštu, o kai žinai, kad bus dar šlykščiau, nejučia įsipili gėralo. Kad tai įvyktų greičiau. Gėralas, aišku, mane veikia. Pradeda plaukti sienos, tada grindys, vėliau aš pakylu iki lubų ir ten imu pasiutiškai suktis. Dainuoju vulgarias dainuškas, ašaros liejasi skruostais kaip pupos – didelės, didelės. Man baisu. Baisu, kad išverksiu save visą ir viduje liks tik sausas davinys. Aš ašaroju, baubiu, graužiu nagus. Kai baigiu skandintis alkoholyje ir skausme, užvaldo (pagaliau) žinojimas, kad viskas baigta. Aš perdegiau, visko neišverkiau, anaiptol, liko dar daug. Ik, ik, lyg ir snaudulys, palaiminga ramybė, atsipalaidavimas, nerimas traukiasi nuo manęs į savo baisią irštvą, galbūt skuba ieškoti naujų aukų, naujų nelaimėlių. Aš pagijau.
Man nebesvarbu, man viskas gerai, aš džiaugiuosi, kad šiandieną pirmadienis, trylikta, kad nusipirkau žuvies, kad esu gyvas. Kad man nieko neskauda, kad po mano langu mojuoja šalnos pakąstais lapais klevas. Tie lapai labai gražūs, labai poetiški, nors miršta. Net ir merdėjimu, pasirodo galima džiaugtis. Ruduo tai ne tik dargana, šlykščios balos, tačiau ir grožis ir štai pagaliau aš tai išvydau savo akimis. Myliu rudenį, myliu visus žmones aplinkui, dievinu savo komunalinį nuomojamą butą, nors sienos dvelkia lediniu šalčiu ir iš pirmo aukšto sklinda nepakenčiamas pelėsių kvapas. Viskas gerai. Tikrai gerai.
Kiek kartų beišbandyčiau metodą, jis veiksmingas, padeda susitaikyti su tuo, kas yra neišvengiama. Nekreipti dėmesio į problemas, tiksliau į jas žiūrėti blaiviai ir mėginti jas spręsti. Taip rytoj ir padarysiu. Viskas bus išspręsta, o jei ir nebus, ne bėda. Gyvenimas tęsiasi toliau. Aišku, manasis neilgai truks, nepamirštant to, kad galvoje auga auglys. Nepaisant to, kad pradedu kursti. Nepaisant nieko, aš laimingas žmogus. Ir moku džiaugtis tuo, kas man dar liko.
Labanakt.