Mainai (4)

4 skyrius: Kalėdos Sibire

“Kas per? ”

Aš pabudau rogėse ir apsižvalgiau.

Čirpiantis žvirblis nutūpė ant sniego senio morkos nosies.

Ant manęs gulėjo kruvinas drakonas, kol snigo mažais ledukais, kol elfai raudonai-žaliomis kepurėmis švilpavo ir gesino ugnį ir nešiojo karo sužeistuosius ir degė žvakutes prie kapų.

Ore kovojo ir riaumojo drakonai, o rožiniai elniai spjaudėsi elektrinėm vaivorykštėm.

Išsitraukiau iš subinės romo butelį, apsišlaksčiau juo galvą ir kūną ir užsinorėjau blynų su vyšnių džemu. Ir aspirino prie lėkštutės.

Atsikėliau ir priėjau prie besiseilėjančio trigalvio Cerberio, kuris krušo Ponią Klausą.

“Kur Liuciferis? ” paklausiau padaro ir jis tik suurzgė.

Aš negalėjau patikėti, kad visoje šioje beprotybėje Cerberis nemokėjo kalbėti.

Pro šalį prašokavo Vėlykų Kiškis su kiaušinių pintine ir aš gurgštelėjau romo.

Pilies paradinės durys išsprogo ir išėjo Liuciferis vien su juodais šortais ir praskelta galva.

“Aaa, gerai nusišikau į Santa Klauso burną. Jam prireiks santechniko, kad viską išvalytų, ” pasakiau.

Tempiausi su savimi Šėtoną ir stumtelėjau jį Daktarui į rankas.

“Daktare, Šėtonas. Šėtone, Daktaras. ” Pristačiau ir nusišypsojau iltimis. “Šėtonas ne kartą stengėsi nusižudyti, bandydamas pabėgti iš kalėjimo nuo Kalėdų šventės siaubo, kai įkrito į stingdančią vandens ekėtę, kai pasidegė benzinu, kai pasikorė eglutės girlianda ir t. t., nes jam keturi archangelai atėmė galias ir jis virto maža mergaite. ”

„Man dvylika metų ir aš didelė mergaitė, “ pasakė Šėtonas.

Pro tą pačią išsprogdintą skylę iššoko nutukęs Santa Klausas irgi vien tik šortuose su širdutėmis ir raudona, varvančia nosimi.

„Daugiau jokio gero ir linksmo Santa Klauso, “ jis išspjovė šūdo gabalą iš gerklės. „Pfiu, daugiau jokio pasigailėjimo. “ Jis apsivėmė. „Purvini elfai, pas mane! “

„Purvini elfai“ buvo specialus padalinys kovoje su bioterorizmu. Jie greitai pastatė koloną Santa Klausui, kuris po kelių akimirkų iš burnos pradėjo šaudyti atgal Liuciferio šūdais.

Kai prasidėjo mėšlo lietus, aš lakiau romą, bandydamas pragerti pagirias, ir įsivaizdavau, koks mažas atrodyčiau iš palydovo kosmose.

Pasibaigus liūčiai, visas kaka susiliejo į Didžiapėdį 25 metrų pabaisą, o visi praktiškai nekenksmingi elfai virto mėsą-ėdančiais zombiais.

Aš apšlakščiau sniego besmegenius ir zombius likusiom romo atsargom, o Liuciferis juos uždegė ugniniu kalaviju, kol iš oro vienas po kito krito į pusę perkąsti stebuklingi elniai ant Didžiapėdžio nugaros ir jį pargriaunant.

Mutantams iškėlus rankas ir lakstant be tikslo, Santa Klausas sušuko: „Jūs visi pakliūsite į mano neklaužadų sąrašą! “ Ir pašokęs į orą nupjovė benzo pjūklu vienam iš drakonų galvą ir aš pasileidau prie rogių, tempdamas paskui save mažąją Šėtonę.

Cerberis puolė Didžiapėdį, o Liuciferis spyrė į klyną Santa Klausui. Tuo tarpu, aš trenkiau kastuvu Šėtonei per pakaušį ir ją sodomizavau.

Seksas buvo jėga, o Didžiapėdis ir Santa Klausas buvo nugalėti granatom ir šotgunais, kuriuos radau Dievo rogių bagažinėje.