Mainai (3)

3 skyrius: Plonojo Mičo Užkandinė

Tamsu ir lijo. Lijo vidury prakeiktos Sacharos dykumos ir griaudėjo ir žaibavo.

Liuciferis sustabdė dvylikos drakonų roges, prišvartavo jas prie milžiniškos smėlio kalvos ir pririšo prie kaktuso.

“Netoli nuo čia, ” jis pasakė, “yra puiki užkandinė. ”

Netoli buvo beveik du kilometrai, o užkandinė buvo kažkokia mėsinė.

Raudonas kilimas ir keturi gorilos (tikros gorilos) apsaugininkai. Dvigalvis katinas, myžantis į gėlių vazoną ir besirąžantis.

“Procedūra, serai, ” pasakė vienas iš primatų, “reikalauja apieškoti jūsų mėsą. ”

Viduje ant kablių ratu sukosi neatpažįstama begalvė skerdiena, kol mėsininkai iš peties kapojo ant stalų gulinčias į šernus panašias būtybes, o dvokė kaip vėmalais, šūdais ir muskusu labai panašiu į spermą.

Man pasivaideno Violeta, pakabinta aukštyn kojom ir susukta į celofaninį brezentą ir jos pusė rankos, gulinti atsispindinčio nuo kvadratinių poliruotų plytelių kraujo baloje, tarp mašininių žalių eglučių gaiviklių ir nekrofilų archangelų vien tik trumpikėse su išpampusiais stulgiais…

“Jėzau, ” pagalvojau, “aš kraustausi iš proto ir pasaulis su manimi. ”

Kitame kambaryje, kuris matomai buvo pagrindinis, prie stulpų ir narvuose 5 metrų aukštyje, šoko pusnuogės striptizo šokėjos, ant velvetu aptrauktų minkštų sofų mylėjosi triakiai, šešiakojai driežai, kai kur ant vienos kanopos pakabinti arklių su ragais lavonai traukė muses, o visai šalia girdėjosi disko ar techno muzika ir žirafos juodomis, aptemptomis kaukėmis šoko kaklais ir judino subines įvairiaspalvių prožektorių apšviečiamo rūko migloje.

Man reikėjo išgerti ko nors labai stipraus, kad numalšinčiau interzoologinį kultūros šoką. Paprašiau barmeno “stipriausio, ką turite” ir drebtelėjau savo kūną ant kėdės, pavydžiai stebėdamas, kaip skruzdėda kambariuke už raudonos užuolaidos traukia opiumą.

Gėrimas, kurį man davė, pavertė mano kaulus metaliniais, nosis užuodė tulpes ar rožes, jaučiausi lyg kažkas išdažė mano smegenimis sieną, lyg bambagyslė nuo mano motinos gimdos vėl būtų prisiūta, lyg šimtai dėlių siurbtų iš manęs kraują, lyg sirgčiau Alzheimeriu...

“Tau viskas gerai? ” paklausė barmenas, o gal aš, ir nežinojau, kaip, ir ar išvis, atsakyti.

Daktaras atrodė nusiminęs, todėl palikau jį prie baro, kad nusiramintų, atgautų pusiausvyrą ar tiesiog atvėstų.

Ventiliatorius Plonojo Mičo kambaryje antrame aukšte priminė mėsmalę. Tiesą sakant, viskas, kas lietė Plonąjį Mičą, buvo vienaip ar kitaip susiję su mėsa: jos prekyba, valgymu ir 400 kg, kurie buvo ištėkšti ant jo lovos ir asmens.

Trys pigios kekšės čiulpė delfinišką Plonojo Mičo dešrelę, vienintelį daiktą, kuris buvo plonas.

„Aaa, Liuciferi, mano drauge, “ išstenėjo Plonasis Mičas, rodydamas merginoms atsitraukti. „Kas atvedė tave į mano jaukius namus? Nejaugi pasiilgai sultingosios stirnos lazanijos, kurią išmokė mane gaminti pats Šėtonas? Beje, kaip laikosi tavo patėvis? Girdėjau, kad jį užrakino už tavo nuodėmes ir išmetė raktą. “

„Užrakino Šėtoną? “ Aš kažko čia nepagavau. „Mes kalbame apie Tą Šėtoną? “

„Žinoma, Liuci Brangusis, “ Plonasis Mičas sušnopavo. „Keturi archangelai su ultramoderniais ginklais suplojo jį į slyvą ir uždarė Islandijos ugnikalnyje, o gal Sibire, dabar nepamenu. “

Ant padėklo su ratukais įvežė aligatoriaus iškeptą mėsą ir Mičas pradėjo kirsti.

„Velniop, “ pagalvojau, „reikia gelbėti Šėtoną. “

Ištempiau lauk iš baro apsimyžusį Daktarą ir sudaviau jam kelis kartus per veidą.

„Spydo, mes išgelbėsime Šėtoną, “ pasakiau.

„AAAVHEEEAAAEEE! “ Ir tada jis griuvo kniūpsčias.