Neverta

Liūdžiu... Įskaudinta ir vėl esu,
Verkiu... Nereikalinga niekam esu.
Šypsotis man dabar labai sunku,
Norėčiau klykti aš visu balsu.

Bet, ar verta save ir toliau taip kankinti,
Ar verta praeitį į dabartį grąžinti,
Ar verta save aukoti dėl kitų,
Kai niekam visai tai nesvarbu.

Pradėsiu gyventi sau, dėl savęs...
Pradėsiu vėl džiaugtis ir juoktis.
Po velniais... Juk aš jauna esu!
Tai kodėl gyvent man taip sunku...

Nekreipsiu dėmesio į nieką,
Būsiu šalta, kaip ledas žiemą.
Ir nieko daugiau nebemylėsiu,
Nes bijau, kad ir vėl labai kentėsiu.