Tiesos

Tiesa apie laiką:

Nauji laikai niekada nebuvo ir nebus geri jau vien dėl to, kad jie nėra pritvinkę nostalgijos ir dar nepaveikti ilgesio praeičiai. Be to naujuose laikuose dar kaipreikiant neįtvirtintas mūsų pėdos anspaudas, o juk vietovės kuriose mums dar nėra tekę pabūvoti paprastai mus baugina nežinomybe. Tik tuomet, kai nauji laikai tampa senais imi galvoti, kokie geri ir kokie pažystami jie buvo vis dė to.

Tiesa apie gyvenimą:

Gyvenimas tai tarytum gausybė ligiagrečiai išsirikiavusių upių, o pastangos išnaudojamos jam nugyventi, tai bridimas nuo vieno upės vagos krašto iki kito, tuomet seka išsilaipinimas į krantą ir kelionė sausuma iki kitos upės. Toji kelionė žemės paviršiumi, tai ramusis gyvenimo laikotarpis, be naujovių, intrigų paremta monotonijos principu, o pasinėrimas į upę (sraunusis laikotarpis) simbolizuoja neramų gyvenimo tarpsnį kupiną sunkumų, nesklandumų, o taippat ir tirinėjimų, žaismingumo. Stiprus žmogus per gyvenimą įveikia daugybę tokių upių, tokiu būdu nuveikdamas daugybę užsibrėžtų tikslų. O tuo tarpu silpnasis visuomet rizikuoja pasileisti pasroviui betkurioje iš tų upių ir būti nublokštas į jūrą, bei joje pasiklysti blaškomas bangų, be vilties kadanors atsistoti ant žemės, kol pagaliau visa tai gali priartinti sprendima užbaigti gyvenimą. Praradę viltį žmonės taipogi gali nebesistengti kovoti su upės srove ir galiausiai apskritai nebebristi į ją, pasilikti sausumoje ir taip išnykti rutinoje kuri ankščiau ar vėliau juos suslgės ir sunaikins norą tirti, improvizuoti atrasti, mėginti pajausti naujus dalykus. Tas pasyvumo sukeltas sąstingis galiausiai ims atrodyti, kaip normalus gyvenimas, tačiau tai tik normalumo iliuzija sukurta savęs paties vien tam, kad pavargęs tirti ir ieškoti manytum jau viską atradęs, tačiau, tai žinoma niekada nebus teisinga.







Tiesa apie kovą:

Tikriausiai visi prisimenate seną gerą „vaikišką“ žemės pasidalijimo žaidimą, kuriame būrelis vaikų apsibrėžia teritoriją, pasidalija ją į lopinėlius (valstybes) po lygiai ir įsitvirtina kiekvienas savo kvadrate. Vėliau kiekvienam tenka galimybė pasinaudoti peiliu, kuris sviedžiamas į pasirinkto priešininko teritoriją ir skaičiuojama oponentui padaryta žala, kuri agresoriui yra pelninga, o aukai reiškia nuostolius. Peilio smaigo galo nusileidimo epicentre brėžiama riba, o aukos valstybė padalijama ir puolėjas turi teisę perimti iškovotą aukos teritorijos dalį. Po to auka įgauna teisę kontratatakuoti arba smogti betkuriam kitam priešininkui. Visa tai tęsiasi tol kol pagaliau visi oponentai išstumiami ir teisė kontroliuoti pasaulį atitenka vienvaldžui lyderiui ištrynusiam kitas valstybes iš žaidimo pasaulio žemėapio.
Šis žaidimas puikiai patvirtina tai jog žmogus negimsta kovotoju, žmogus yra sukuriamas kovotoju, kaip ir tas peilis, skirtas žemės pasidalijimo žaidimui, žmogus yra galąndamas visą gyvenimą ir nuo pat gimimo ruošiamas kovai, kaip vėliau paaiškėja su nematomais priešais. Tai žaidimas kuris prezentuoja mūsų dienų pasaulio valdymo modelį. Nė dienos be konfliktų, ne dienos be smurto, nė dienos be karo, kol galiausiai nebeliks priešų arba žemėje liks egzituoti tik vienišas nulis, o galbūt išnyks ir jis. Toks yra mūsų pasaulis ir nesuvokia to tik tie kurie vaikštinėja užmekę akis. Kasdien juda tais pačiais tuneliais nemąstydami apie, tai kas tuos tunelius iškasė ir kiek vardan tų takų buvo paaukota gyvybių. Žmonės kurie mato draudimus, regi ženklus draudžiančius įeiti ir paiso juose esančių užrašų niekada netaps gerais kovotojais. Jei nesugebi perkirpi linijos žyminčios STOP juostos barjerą, tuomet sveikinu, tu esi tobulas vergas, tiesa dėl to nusiminti neverta mat vergai valdaniesiems yra ypač naudingi.
Valdovai šaukia: Tu mums reikalingas! Žmogus tai valstybė! Žmogus yra rytojus!... Žada mums pristatyti auksu tviskanį Eldorado miestą į namus, o ištikrųjų juk TU jiems nėvelnio nerūpi, jiems rūpi tik palaušti tavo stiprybę ir susipylus sielą į brangaus krištolo taurę sugerti ją prie pietų stalo užsikandant prabangiausiais pasaulyje - auksiniais ikrais (Almas – didžiojo eršketo albinoso ikrai dar vadinami auksiniais) .
Valdovų misijos esmė, pasipelnyti tavo jėgos ir sveikatos sąkaita, o po to dar priversti tave patį už tai jiems padėkoti ir sumokėti nuomą už sutekiamą galimybę išgyventi. Kolkas jiems, tai puikiai pavyksta. Kadangi didžioji dalis šio pasaulio gyventojų tiki tuo jog valdžia yra tiesa, o ne atvirkščiai, todėl susiformuoja pačios palankiausios sąlygos vergovės klestėjimui. Valdovai akina mus savo kalbomis apie tiesos šventumą, tiesos kurios esmės jie patys nėra pajėgūs suvokti ir net jei sugebėtų ją perprasti, visiškai nesivargintų taikyti tiesos apibrėžimo pagal paskirtį.
Armijos vadas postringauja „savo“ kariams apie jėgą, stiprybę ir gyvybės galią siųsdamas juos į „garbingą žūtį“. Kevienas iš krisiančių mūšyje nesusimąsto apie tai, jog jokia garbė tapti lavonu neegzistuoja, tačiau patys kariai dėl nėkiek nekalti. Ar gi galima juos kaltinti dėl to jog jie yra naivūs ir pratradę budrumą sugėbėjo patikėti patriotinėmis idėjomis, bei auksinių medalių jėga.
Apkasauose išsigandusiam ir išalkusiam kariui daugiau naudos suteiktų šokoladinis medalis, nei tas kurį jis kątik įsigijo už tai jog taikliu smūgiu paklojo nepažystamą žmogų, kurį vadpvybės jam įdiegta laikyti priešu. nužūdytam kariaiviui apskritai juk nebėra jokios naudos nei iš žadėtojo, akimis neaprėpiamo dydžio, žemės sklypo auksiniame Eldorado mieste, nei iš garbės medalio už drąsą tampant lavonu, kurį sielvartaujanti žmona visitek veikiausiai paslėps kokioje nors dėžėje, kartu su žūvusio vyro nuotraukomis ir kitais sentimentalius, jausmus ir prisiminimus pažadinančiais vyro daiktais. O dėžutę galiausiai ji palaidos ten kur nepajėgs prasibrauti nė vienas žvilgsnis ir tik likusi viena ji karts nuo karto atkas ją ir prisimindama žūvusį vyrą (tuomet, kai jai pasirodys jog šįryt saulė per skaisčiai šviečia ir metas paskleisti savo horizonte šiektiek pilkų debesų) pravirks savo noru.