...šalta diena...

Šį vakarą man pradeda nebepatikti žiema... ir žinot kodėl? Kai šalta lauke, sninga, o visi tavo draugai bijo paslaptingojo kiaulių gripo, todėl kuo rečiau kiša nosį į arktinį speigą, vyraujantį Lietuvoje, tuomet  lieki vienas savo kambary. Sėdi su vyno taure, cigarete rankoje ir tik šildytuvas tebeskleidžia šilumą. Na dar ir žvakelė, et ji per daug maža ir per daug greit užgęstanti, kad spėtų sušildyti šiuolaikinį žmogų.  Ir tuomet staiga lieki vienas su savo mintimis. Negali nuo jų pabėgti, nes keturios pilkos kambario sienos tave prislegia ir atrodo nebeleidžia net pajudėti. Kažkas spaudžia tave iš vidaus. Keistas jausmas, kuris užplūsta likus vienam. Tikriausiai jis yra visąlaik, juk negali imti ir iš niekur atsirasti, bet kai lieki vienas, turi stoti į akistatą su juo.
Vieni tai vadina vienišumu, kiti melancholija, dar kiti PMS  (ypač, kai vyrai kalba apie moteris, nes jos dažniau pripažįsta jaučiančios). Žinoma, dar kiti, išmintingesni už visus ir labai besirūpinantys visos tautos likimu, diagnozuos įklimpimą į alkoholio liūną ir  mąstymą apie gyvenimo prasmę, būtį, o ne buitį, palaikys tik išgėrinėjančio žmogaus svaičiojimais. Bet visgi šįkart ne apie tai... Na juk tikrai kiekvienas žmogus susimąsto apie gyvenimą. Ir ne tik prie sklidino stikliuko... Dažnai susimąstyti priverčia tiesiog bloga (na arba šalta) diena. Dažnai bemąstydamas pasijauti vienišas. Bet kodėl?..
Taigi kodėl visi kartais mes pasijaučiame vieniši, nors aplink daug žmonių. Ypač blogomis dienomis. Tarp svetimų gana dažnai pasijauti nejaukiai. Ir tai yra natūralu. Nes tuomet esi tu ir tie keisti, svetimi žmonės, iš kurių nežinai ko tikėtis.  Bet tarp draugų... Kodėl kartais pasijauti nejaukiai ir tarp jų. Tarp tų žmonių, su kuriais daliniesi visomis gyvenimo smulkmenomis, kurie tave palaiko, o tu juos. Tarp tų žmonių, kurie sakosi tave mylį. Juk nėra baisu likti vienam, baisiau, kai aplink tave tie, kuriuos vadini draugais, o jauties vienišas.
Aišku, galbūt, Hessė pasakytų, kad  tik išsiugdžiau  savyje genialų, beribį, baisų sugebėjimą kentėti ir pasijusti vieniša, nors taip ir nėra. Tačiau kartais, tokiais vakarais, kai nebebaisu pripažinti,  jau suprantu ir tai, kad mano pesimizmo pamatas — ne pasaulio niekinimas, bet panieka sau, nes, nors ir kaip negailestingai žiauriai  bekalbėčiau  apie-įstaigas ir asmenis, niekada nelaikiau, nelaikau ir nelaikysiu savęs išimtimi, iš tų visų egocentrikų, kurie skelbiasi esą geresni nei esą, mano mylį kitus, nors rūpinasi tik savimi. Visada savo strėles pirmiausia laidau į save pačią, neapkenčiu  savęs pačios, neigiu save...
Štai dėl to ir kyla apmąstymai šaltais vakarais. O kai žmogus pasineria į apmąstymus ir yra savyje, tada jis giliausia prasme pasijaučia vienišas. Taigi...
O šįvakar, atrodo, kad  jau į visus klausimus atsakyta. Laikas grįžti į realybę. Šaltą ir snieguotą.