>bėgiais 2007

 Jau ilgokai stebiu, kaip ji atsiranda ir dingsta, su tyliu, bėgių gaudesy paskęstančiu, traškėjimu. Įkalinta mažoje tobulos formos lemputėje, vieniša sergėtoja visko, kas čia, zonoje, kur susitinka grįžtančių ir išvykstančių fizionomijos, vietoje, kuri, tarsi ligoninė, palydi ir sutinka, įkūnyja bereikšmį gėrį, kurio, kaip gėlių ant šaltų palangių, be išimties trūksta kiekvieniems namams. Lygiai aštuntą ryto, turbūt kokios kvailos, kompiterizuotos egzekucijos dėka, ji miršta. Dar turiu keletą valandų jos šuniškai ištikimos draugijos, siūbuojančiame cigaretės dūmų apvalkale. Tiesė iš niekur į niekur, beprasmė ir seniai nekvėpuojanti, dirbtina kaip pigių knygų puslapiai. Ir laikas, toks kartus ir sausas, toks gėdingai lėtas, pasenęs, šlubas laikas, kurio nė už ką nepamilčiau. Bjauri iliuzija, neverta išmaldos, dubenėlio sriubos, viešojo dušo, bažnyčios kampo, kartoninės dėžės, nei apmyžto šaligatvio. Valkata, savo sąmonėje besijaučiantis kūrėju. Jei tik atsikratyčiau baimės, būčiau drąsus ar beprotis, sklerotikas, debilas, palaimintasis „individualybės“ jukoje, pagaliau religingas kvailys, save kaip maišą užmetantis visagaliui personažui ant pečių ar tiesiai po kojomis. Jei tik išdrįsčiau, turbūt rinkčiausi tokią vietą, kuri neturi nei savosios krypties, nei pavadinimo. Tokią, kuri neužaugino nė vieno žmogaus, gyvūno ar medžio. Tuščią žemę be istorijos ar pavidalo. Aš būčiau jos karalius, sūnus paklydėlis, grižęs namo iš niekur į niekur. Pro šalį kino juostos pavidalu slenka nespalvoti vagonai. Kiekvienas vienodai purvinas, vienodai tuščias. Norėčiau tikėti, kad kadanors jie pasiekia mano karalystę, kuria nuolatos bandau pasotint vienatvę, vakuumą, turintį tik savo erdvės aidą. Kažin, ar jis panašus į rojų, apie kurį kalba kaip apie paskutinę maršruto stotelę, kurią tokie kaip aš paprastai pasiekia lengvai išmėsinėta savimone, truputėli sutrupintais kaulais ir nuo jų atšokusia mėsa. Man reikia bilieto. Cigarečių dūmai migdančiai apmusyja palubėje mirksintį sargą. Į nutirpusias kojas smelkiasi šaligatvio pilkuma. Jei pasiseks, gausiu vietą prie lango.

 Jauku. Pro dulkėm lyg šunvotėm išmėtytą langą - visas pasaulis, supęs mane į šiltą, sumyžtą paklodę, su savo suoliukais, laikrodžiais, raudonomis sienų plytomis, kartonu užkaišiotais langais, šiukšlėmis ir gyvastimi besivoliojančia jose, su savo angelais ir jų tamsiosiomis pusėmis, su savo šviesa ir šešėliais, visas jis pajudėjo. O gal tiesiog liko stabiliausiame, beveik konservuotame savo egzistencijos taške tarp niekur ir niekur. Oras čia gaivesnis turbūt tik mano iliuzijos dėka, bet jis naujas, beveik blizgantis, rodos pusę gyvenimo prastovėjęs kitoje vitrinos pusėje, o šiandien padovanotas man – įnoringam ir truputėli naiviam, bevardžiui planetos vaikui. Šunsnukui, kuris loja, pamatęs veidrodyje kvailas, bet iki skausmo gailesčiu traiškanotas akis. Kuris veikiau kanda į ranką, nei stveria joje esantį kąsnį. Kuris apsiseilėjęs laukia svetimų sapnų, nes kadaise girdėjo, kad kartais jie būna spalvoti, kaip ant apdraskytos popieriaus skiautės, nemokšiškai priklijuotos virš lango. Joje pavaizduota moteris cukrumi lipdytu veidu pro savo plačią šypseną kosėjo raidėmis virtusius žodžius: „atsisveikink su realybe... “ Mintyse atsisveikinu, ir dėl viso pikto peržegnoju krūtinę, lyg atlikdamas stabmeldišką mirusį ritualą. Motina išmokė tikėti prietarais. Kartodavo, kad vienas ar kitas, jos asmeniškai pamėgtas horoskopų veikėjas, kaip Jėzus Kristus ar jo dvylika apaštalų visų metų mėnesiams atminti, nėra išgalvoti, o tikri, kaip tu ir aš, kadaise vaikščioję ta pačia žeme. Kartais nesuprantu ar pats esu tikras, ar išgalvotas. Šią akimirką, besijaučiantį ne visiškai materealų, mane apima miegas. Ties paskutinėmis savo sąmoningumo konvulsijomis, moteris, cukrumi lipdytu veidu,  begėdiškai glosto man kaktą ir tirpsta.

 Šis sodas pilnas prikritusių obuolių. Rankoj laikydamas teptuką ir skardinę baltų dažų jaučiuosiu svarbus. Norėčiau gyventi dvimatyje pasaulyje, kurį galėčiau perdažyti, paversti tuščiu lapu, sukurti  iš naujo.  Iliustruoti savo pasakos motyvais, pagaliau suplėšyti ar padegti. Tokiame pasaulyje būčiau idealus Ozo burtininkas. Toks pasaulis būtų atskirtas nuo visų kitų. Paslėptas vandenyne, ar kalno gilumoje. Manasis Eldorado. Dažydamas obels kamieną skaičiuoju skruzdes, lyg pamišusias nuo joms neįprastos erdvės, bėgiojančias mano rankomis iki alkūnės ir atgal. Užsimiršęs imu jas traiškyti vieną po kitos. Lėtai mėgaudamasis savo dieviškumu, joms atneštos mirties apraiška. Motina išmokė tikėti prietarais ir kitomis kvailystėmis, atseit esu sukurtas pagal Visagalio paveikslą. Sunku įsivaizduoti visagalį, dažantį obelis ir traiškantį skruzdes. Be to sunku jį matyti dvylikamečio kailyje, šašuotais keliais, apkramtytais nagais ir strazdanom lyg amžino purvo simboliu, nutaškytu veidu. Beprasme mirtimi nusėtos rankos ir vis ryškėjanti aureolė virš pleiskanotos vaiko galvos. Su kiekviena skruzde auganti ir virstanti kone begaline dangiška šviesa, deginančia visas sodo obelis, vaiskrūmius, žolę, dirvožemį ir sausinančia orą, kurio galiausiai visai neliko. Dusdamas savo euforijoj pajutau, kaip šalta plaštaka mano kaktą glosto mama, neryškiu, cukrumi lipdytu veidu.

 Neatsimenu kaip augau. Kartais gal visiškai iškreiptai tą tikrovę man primena sapnai. Gal net ne primena, o tiesiog sukuria, kad vėliau galėčiau save guosti ar girti prieš lėtai trupančią asmenybę. Sukuria ją tokią, kokia neišdildomai persekioja mane metų metus, lyg nevykusi melodramatška istorija, bukinanti savo besikeičiančiais subtitrais ir vienodu personažų žiopčiojimu, beprasmėmis veidų mimikomis, išsakančiomis, neva, aukso amžiaus filosofų mintis. Vagono lubos pageltusios nuo voratinklių, cigarečių dūmų, pelėsio. Visos čia kada nors užklydusios musės groteskiškai „rėmina“ langus. Savo mažomis sustingusiomis kojelėmis, ištiestomis į viršų, prašo pomirtinės pagalbos. Šis traukinys iš niekur į niekur. Mano laikinieji namai gyvenimiškom išmatom nutepliotomis sienomis. Laikinieji. Pro langą nematyti nieko, ko negalėtum pavadinti kopija, fonu, pilka nesibaigiančia visuma. Net jei nesitiki rasti ko nors geresnio, tikriausiai nenustoji guosti savęs bukiausia mintim, jog rasi ką nors naujo. Ką nors dar nematytos spalvos, neužuosto kvapo. Ką nors karūnuojančio visą šiukšlyną. Jei tik šie bėgiai nebūtų tokie apsurdiškai tiesūs, kaip priekaištas netobulai asmenybei, kuri težino savo bendratį. Laikinumo idėja visgi guodžiančiai kutena lūpas. Žiūrėdamas į visumą, sapne atplėštomis dievškojo prado akimis, sugebu tik juoktis, nesuprantu ar šis juokas nuoširdus, ar taip juokiasi beviltiškoje padėtyje atsidūrę, sveiko proto netekę žmonės. Nesu tikras, kas yra sveikas protas. Nesu tikras dėl daugelio dalykų. Kažin ar neturintys išankstinių atsakymų klausimai tebėra kažko verti. Išjunkite šviesą. Kita vertus, išjunkite viską.

 Paradoksalu, kad stiklą gamina iš smėlio, kad vandenį sumaišę su žemėmis gauname purvą. Į mane sudėtos dogmos pamažu mutavo į reiškinį – virusą, kurį lydi nebaigto beformio broko simptomai. Lietvamzdžiu tekantis rytas į mano vidinę, nepaslėptų siūlų galų ir išvirkščio rašto, pusę nusivalė purvinas kojas. Tolstant nuo vietos, kurią drįsau vadinti namais, vis labiau pykina. Abejingi vagono praeivių veidai kartais užkliudo mane savo žvilgsniu, bet lieka šalti ir tylūs. Buriu savo delno linijomis. Noriu tikėti man duotu, už mane sukurtu kramtomu likimu, kramtomu ir atrajojamu iš naujo ir iš naujo. Taip galėčiau negalvoti, tik marionetiškai spaudyti spalvotus mygtukus ir nuo jų mirgėjimo kvatotis lyg psichinę negalią turintis vaikas. Palaimintasis daunas. Šįvakar pasieksiu savo paskutinę stotelę. Galiu tik banaliai įsivaizduoti pasaulio kraštą su nuo jo ant didelio vėžlio kiauto, o gal ant dramblių nugarų, krentančiais pasaulio vandenimis. Jau nebetoli.

 Šis sodas tusčias. Visos šakos stiebiasi į dangaus pusę. Kvėpuoja. Šnabžda. Seka mane, sušalusią mažą figūrėlę, pėstininką, dviem žingsniais nutolusį nuo karalienės. Tyla skverbiasi pro mano mintis, valydama jas, palikdama ausyse tik spengimą, kuris palaipsniui virsta atsikartojančiu, šaižiu balsu man už nugaros. Jis kviečia į vidų, į šaltą pastatą susisukusį ant kalvos, kuriame kaip kriptoje daiktai nekeičia vietų. Portretai kraupiais žvilgsniais ir pūvančiu kvapu įžūliai grūdasi pro dulkėmis nusėstą prieblandą, tiesiai į gerklę, ir trėškiasi žemyn palikdami nejaukumo skonį. Krucifiksai nuo sienų taip ir teikės nulipti. Perkreiptais mediniais veidais, ritmingai daužydami kryžius į žemę, supo ratu, dainuodami vis garsiau ir garsiau, arčiau ir arčiau manęs, nepamaldaus sutvėrimo, svetimkūnio, sodo medžių piemens.

 Sunku atsibusti. Taip kartais sulimpa akys, apsiverčia akiduobėse, ir negali jų atversti. Beveik jauti, kaip kažkas laiko pririšęs prie sapno lyg elektros kėdės. Nustojo lyti. Į langą nagais kabinasi suvargę peizažai. Pykinančiai pažįstamos pievos su savo netaisyklingų formų kalvelėmis ritasi viena per kitą iki pat  upės. Dar už ketvirčio mylios - sudegęs sodas, susisukę pastato griaučiai ir plynvietė, lygi kaip stiklo paviršius, besitempianti mylių mylias nuo statinio iki visiško niekur. Namai. Šūdo krūva. Išlipu artimiausiam miestelyje, vos penkios mylios nuo pragaro, ir drėbteliu maišo formos kūną ant suolo. Šūdas. Ir kokio velnio..? Puikiai žinau atsakymą, aiškiau negu į bet kokį kitą klausimą, kuris neduotų man ramybės. Šūdas. Mano galvoje kūju švaistosi pseudovaikystė, ir ji kitokia, nebe pilka, pastelinė ar išblukusi, ji ryški kaip nekrešantis kraujas naktiniame Van Gogh‘o danguje. Ji mirusi, bet  vis alsuojanti ir kviečianti šaižiu balsu man už nugaros. Ši vieta, šis suolas, šios raudonos sienos, šiukšlės, šitie žmonės, pilkas ištrupėjęs grindinys, monetų žvangėjimas, pigia poezija nurašinėti gelžbetoniniai stulpai, lojančios kalės, ši šviesa, neatstojanti saulės, dūmai, susimaišę su dulkėm, suodžiai ir šlapias kartonas. Ši vieta nėra mano karalystė. Ši vieta nepriklauso mano iliuzijoms, nepriklauso sapnams ir svajonėms, nepriklauso mintims. Ši vieta nepriklauso...

 Sodas gražus kaip niekad. Medžių šakos, vaiskrūmiai nukloti balta pelenų antklode. Namo palaikai rusendami traška kaip patefono plokštelė. Ramu. Nebėra už nugaros stovinčio silueto, nėra maldos, krucifiksų. Vienoje rankoje laikau degtukų dėžutę, kitoje – karkvabalį nudegusiais sparnais. Tyliai dėkoju jam už sparnus, kvėpuoju laisve, pritvinkusia degėsių kvapo. Motina išmokė dėkoti. Žodžiai „Ačiū, Viešpatie“ stovėjo gerklėje kaip sutinęs adomo obuolys, smėlio gniutulas, pjaustantis balso stygas. Tik ne šiandien. Šiandien jaučiausi didesnis už mane supančius baltus medžius, už savo motiną, už jos Dievą, kuris su visom savo rykštėm pagaliau mirė. Degtukų dėžutę paslėpiau kišenėje, karkvabalį lėtai spaudžiau rankoje, kol pajutau jo drėgną vidų. Pasaulis gimė platesnis, lyg būčiau žiūrėjęs pro apverstą padidinamąjį stiklą. Virš galvos kabojo raudoni prisirpę debesys su prie jų prilipusiomis varnomis. Atrodė, kad jos ropinėja debesimis, vis zyzdamos labiau nei kranksėdamos. Varnų būrėsi vis daugiau ir daugiau, kol keliais sluoksniais jos užlipdė dangų, ir zyzimas tapo nepakeliamas. Nepamaldus sutvėrimas, svetimkūnis, mirusio sodo piemuo, perbraukė rankove pražilusį veidą ir pakilo.

 Penkios mylios. Penkios sušiktos mylios. Velkuosi palei pakelėje silpnai suręstą tvorą, nepakeldamas aklo žvilgsnio, mosuodamas netvirtais žingsniais. Ką jaučia žmogus, vedamas prie kartuvių stulpo, apie ką mąsto stovintys užrištomis akimis prieš kraujo alkaną vamzdį? Nežinau. Nežinojo ir ji. Kartais sunku pasakyti, kiek žingsnių liko iki angelo mažoje tobulos formos lemputėje. Kartais nebūna nė angelo. Tik liepsna. Dangus meta šešėlį ir lėtai varva už horizonto. Kojas kaustančiai glosto aukšta apdžiūvus žolė. Kaip japoniškos vėduoklės, veidą kraujagyslėmis išraizgiusios fobijos su kiekvienu pėdos prisilietimu prie žemės plyšta ir veriasi raštais. Nebetoli. Sodas juodomis bejausmėmis šakomis pasitinka savo budelį, savo sargą, kadaise vaiko veidu pasipuošusį kirminą, dabar ryjantį dulkėmis aplipusį nebūties skonį. Keletą minučių stoviu sustingęs. Vėliau iš kišenės išsitraukiu degtukų dėžutę ir išberiu jos turinį - obuolių sėklas - į saują. Priklaupęs lėtai grūdu jas po vieną į juodą purią žemę. Į juodą purią žemę, vis giliau ir giliau, ir giliau...