Žingsniai, IId Meilė?

-Tu pervertinai meilę,  žiūrėk, kur atsidūrei, ar ne per kietos sienos?
-Ar aš kaltas, kad tu elgiesi idiotiškai? Čia esi tu, aš esu tu. Tik tu – esi mano galvoje, o aš galiu valdyti rankas, kurios turėtų priklausyti man, tačiau tavo nuosavybės glemžimasis mane išvargino labiau, negu aš galėčiau sau leisti nepasiduoti. Aš pasidaviau, bet ar aš kaltas, kad tu niekada nepailsai manęs kankinęs ir žeminęs už tai, kad sugebėjau jausti tai, ko tu nesuvokei. Nesuvoki. Net nesuvoksi. Ar tu gali suvokti esmę, esančią už „beprotybės kelio“, kaip tu sakai, ar tu gali suvokti, kaip žmonės gali jausti laimę, be tikslo garbinantys pavienius individus? Aš tai supratau. Aš buvau nubaustas. Taip, žiūrėk į mane, žemink mane vėl ir vėl, man nebesvarbu. Gali imti mane ir valdyti. Aš tavo kūnas, o tu mano pragaras.


  Kartą gyvenime aš susikūriau meilę. Buvau nuoseklus, nepraleidau nei detalės  – radau objektą, įtikinau save, kai privalau juo domėtis, kaip subjektu. Veikiau savo sąmonę ir pasąmonę, teigdamas sau, kad mano pasirinktas objektas, atsiprašau, subjektas, yra nepaaiškinamai vertesnis už mane patį. Keisčiausia, kad tame aš visgi sugebėjau rasti atsakymus ir jie mano išplautose mintyse rodėsi logiški.

    Tik dabar galiu suvokti šitos beprotybės paskirtį savo užterštam, nejautros apimtam protui. Aš siekiau kančios, nes norėjau garbinti save. Norėjau būti Dievas, bent savo akyse, ir kančia mane vedė nenuklysdama nuo grafiko. Aš tapau tuo, kuo troškau, bet tada atvėriau užmiegotas akis ir pamačiau savo subjektą. Iš Dievo tapau tarnu ir neištvėręs smukimo nulėkiau pirmu keliu į prarają. Ten aš esu, ten slepiuosi. Nuo savęs.