Kai rėkia mano siela...

Mano siela prašosi rėkti. Nežinau, užėjo kažkokia melancholija. Bet mane tai teigiamai veikia: aš jaučiu, kad branda skverbiasi į mano dušią. Sesija baigėsi, bet jos žymės, kaip ir visada, liko. Asmenybės psichologija, fenomenologija mane paveikė. Kai mokiausi fenomenologiją, skaičiau Sartrą, Heidegerį, Husserlį, Leviną. Šiaip labai įdomu, kaip yra mąstoma, samprotaujama apie gyvenimą, intersubjektyvumą. Kai šiek tiek susipažinau su Husserliu, aišku ne iš originalių straipsnių, tai kilo asociacija – filmas Matrica, ten kur herojai sustingsta ir lieka tik erdvė ir laikas. Kažkoks akimirkos sustingimas ir tik tas neredukuotas likutis – transcendentalinis ego – lieka ir mato. Aš pabandžiau sau pritaikyti, jei aš redukuosiu visas natūralias nuostatas, kas gi lieka? Pajaučiau kažkokią tuštumą, sustingimą laike ir erdvėje, atrodo, kad viskas plaukia pasroviui, o tu esi stebėtojas, sustingęs laike ir erdvėje. Šiaip įdomu, įdomu. Bet kažkaip galvoju, jei mes nei teigtume, nei neigtume, „suskliaustume visas prielaidas“, gali kilti ir chaosas. Žmogui vis dėl to reikia atramos, teigimo, neigimo. Egzistencialistai pradėjo kalbėti apie būtį pasaulyje, kai kurie kalbėjo apie niekį (kaip pvz., Heidegis, na o Lietuvoje Šliogeris mėgsta panagrinėti Niekio Sūnų). Hm, atsiguliau į lovą miegoti, bet mintys vis suskosi ir sukosi apie tą niekį. Ir aš pagalvojau, mes kilome iš niekio ir judame link niekio. Kaip ir Biblijoje teigiama, iš dulkės kilai – dulke ir pavirsi. Kartais pagalvoji, ar tada prasminga gyventi, jei vadovausies tokiu teiginiu. Man patiko, kad filosofai teigia, kad žmogus tik savo veiksmais įrodo savo egzistenciją, kad jis ne tik egzistuoja, bet jis ir yra šiame būties pasaulyje (Sartras: „Egzistavimas yra pirmesnis už esatį“).
Daugelis kalba apie laiką. O taip gyvenimas  yra judėjimas laike ir erdvėje, tik aišku, kiekvienas juda skirtingai, kiekvienas skirtingai daro stoteles, pasižymi, kiekvienas skirtingai išnaudoja ir įprasmina savo laiką į savo veiksmų bei asmeninių interesų apvalkalą. Žiūrėjau laidą apie „bomžus“ Amerikoje, na ir ką... Jie visai kitaip juda laike ir erdvėje savo būtyje. Kiekviena diena jiems yra sustojimas laike: jų judėjimo greitis yra kur kas lėtesnis nei mūsų – jie nežino, kiek dar jie išgalės judėti, ar tai būtų valanda, o gal diena, o galbūt jie sulauks rytdienos. O mes? Mes turime namus, patys uždirbame, arba mus dar tebegloboja tėvai. Dėl savo egzistavimo mes esame sąlyginai užtikrinti ir saugūs. Tada mes galime greičiau judėti, planuoti savo stoteles ateityje. Jei jau egzistavimo sąlyga yra sąlyginai patenkinta, tai žmogus ieško savo esaties, kaip ją pažymėti (įprasminti) šiame būties pasaulyje. Iš tikrųjų, bent jau man, tai kuo daugiau galvoji apie būtį pasaulyje, pradedi galvoti kitaip. Manyje atsiranda kažkoks atsiribojimas virš tos būties ir aš tarsi esu stebėtojas. Būna skaudu, atrodo, kad tavo viršutinė kūno dalis prisipildo kažkokiu skauduliu... Žiniasklaida, gyvenimo situacijos tapo tokios griozdiškos, apsunkintos. Gyvenimą tarsi užtvindė visokių bereikšmingų prielaidų lavina, ji paslėpė tą esmę. O kur ta esmė? Ją rasti yra paprasta, bet esmė tame, kad tai, kas paprasta – yra pats sudėtingiausias dalykas žmogaus gyvenime. Štai žiūėjau laidą, ten kažką pasakojo apie teismus, tyrimus, ir pan. Ką aš pagalvojau? Kaip viskas apipinta sudėtingomis peripetijomis, kaip visi čia tiria, finansuoja tuos tyrimus, popieriukai, popieriukai ... liudytojų apklausos. Žodžiu, ne tiek maksimalios, o kiek hipermaksimalios sąnaudos vienam tikslui pasiekti – prieiti prie tiesos. O taip! Žmogus labai gerai įvaldęs techniką slėpti tiesą po kalba: jis gali taip pasakyti netiesą, kad tu patikėsi. Bet pasitelkus fenomenologinę redukciją šioje situacijoje, mes redukuosime tol tas netiesas, įvairias prielaidas, kol prieisime prie esmės. Ek, bet kaip būtų gerai ir lengva, jei tas nusikaltėlis pasakytų – taip, tai aš padariau, arba žmogus nebijotų sakyti tiesą. Turbūt šiame pasaulyje nebus tiesos, nes tai pats paprasčiausias ir pats žmogui sudėtingiausias dalykas.
O gyvenimas yra judėjimas tiesos link laike ir erdvėje, nors mes vėl priartėjame prie niekio, prie nebūties. Galbūt geriausia bandyti ieškoti savo tiesos, redukuojant ir dar kartą redukuojant visas šiukšles, kurias mums pateikia žiniasklaida, gyvenimas. Nei smerkime, nei liaupsinkime, tegul teka pasaulis savu keliu. Kaip asmenybės psichologijos vienas dėdė (C. Rogers) teigė, priimkime ir integruokime pasaulio patyrimą į savąjį Aš tokį, koks jis yra, nebūkime gynybiški, būkime atviri. Taip, jis nebus visada saldus, kartais bus ir su rūgštele arba su čili pipiru, bet tai tik mus brandins, stiprins...