Ariadnė, šuo, Jordis ir tęsino nebus.

Sesė man sako būti kuklesniai, bet aš juk negaliu pasakyti, kad manyje nėra nieko ypatingo, ar ne? Juk tikrai negaliu kai bandau paslėpti raudonas kaip kraujas akis už baltų kaip pienas plaukų, kurie dar vijasi vijasi mano nugara žemyn, iki pat juosmens, kur mano plaukų galiukai siekia mano juodos nunešiotos sukneles klosčių. Sesė sako, kad šita suknele man visai tinka, ir kad kadaise ją vilkėjo pasiturinti panelė, taigi aš negaliu skųstis, bet aš manau kad su ja aš tik atrodau dar baisesnė.

  Ir aš juk negaliu pasakyti, kad nesu baisi, nes aš juk tikrai žmones gąsdinu. Jeigu aš nebūčiau savimi, tai turbūt ir pati išsigąsčiau, bet aš jau pakankamai prisižiūrėjusi į savo atvaizdą atsispindintį tvenkinio vandenyse, kaip kad ir dabar darau.

  Ir žinote ką? Galbūt, kaip ir šita juoda suknelė, kuklumas man visai netinka, taigi galėčiau ir dar ilgiau čia pasėdėti ir į save paspoksoti.

  Bet šiandien reikia padaryti ir dar kai ką kitą.

  Sesė sako, kad miške dar nėra grybų, kad dar koki mėnesį galiu jų nesitikėti, bet juk visai neskauda nueiti ir patikrinti, ar ne?
Atstumas nuo kaimo iki miško gal ir kiek didokas, bet aš jau atėjau prie tvenkinio, tai galiu ir dar galiuką paėjėti iki miško.

  Atplėšiau žvilgsnį nuo tvenkinio vandens ir nukūriau aukšta žole apaugusia pieva miško link.

  Vos tik įžengiau į mišką, išgirdau kažką mane šaukiant iš viršaus. Užverčiau galvą viršun ir pamačiau Dianą mojuojančią man nuo seno aukšto klevo šakos.

  „Ką tu ten veiki? „ paklausiau.
  „Lipk viršun! „
  Aš tik susiraukiau.
  „Kam? „
  „Dėdės šuo vėl nutraukė grandinę. Iš čia mačiau kaip jis bėgo miško link. „

  Kai tą išgirdau man kaip mat praėjo noras spyriotis ir aš skubiai ėmiau lipti į medi. Kai tik patogiai įsitaisiau tarp dviejų storų klevo šakų, pasirodė minėtasis šuo, tempdamas gerą grandines gabalą paskui save.

  Palyginti su kitais šunimis, Marduko šuo buvo milžiniškas, ir vis lodavo savo kraupiu žemu balsu ir įtempdavo savo grandinę, šiaušdamas savo tankius susipainiojusius gaurus. Aš išvis nesupratau ko Mardukas laiko tą žvėrį, jo lojimas girdėjosi per pusę kaimo ir aš nekartą buvau dėl to pabudusi vidury nakties.

  Ir dabar tas pats šuo ėmė uostinėti po medžiu kuriame sedėjome aš su Diana. Nei aš nei Diana nieko blogo niekada tam šuniui neesame padariusios, bet jis niekur kitur jau nebenorėjo bėgti, tik įbedė į mus savo kraugerišką žvilgsnį.

  Iš pradžių jis tik lojo ir nagais krapstė medį, bet netrukus jau bandė lipti aukštyn.

  Aš žinojau, kad toks didelis šuo į tokį aukštą medį tai jau tikrai neįlips, bet kai jau visų jo letenų nagai buvo tvirtai įsikibę į klevo kamieną, mane apėmė baime ir aš pradėjau abejoti.

  O kas, jei jis užlips? Jau įsivaizdavau tą didelį baisų šunį čia pat ant vienos šakų tarp kurių sėdžiu ir nusprendžiau lipti aukščiau, kur nors kur jis jau tikrai tikrai manęs nepasieks. Bet tam, kad lipčiau aukštyn, turėjau pirma atplėšti savo žvilgsnį nuo į medi įsikibusio šuns, o tai buvo daug sunkiau nei pamanytum. Negalėjau atsikratyti minties, kad tą pat akimirką kai atsuksiu jam nugarą, jis atsiras čia pat šalia manęs ir krimstelės mano koją.

  Tada kažkas lyg ir pataikė į šunį. Jis suinkštė ir vėl atsirado ant žemės. Mačiau, kad kažkas styro iš šuns nugaros, lyg ir strėlė. Bet koks gi nevisprotis šaudytų į Marduko šunį?

  Išgirdau kažką jojant ir tas garsas atitraukė mano dėmesį nuo šuns.

  Tarp medžių pamačiau neaukštą pilkšvą arklį. Jau buvo senas ir nejojo labai džiaugsmingai, ir kaip visad atrodė tik pusiau gyvas. Ant to sedėjo apie trylikos metų berniukas rodos dešimtmetį neskalbtais drabužiais ir susilipusiais šviesiais plaukais. Rankoje jis laike paties susiregztą lanka. Visai gerai išsilaikiusi raudona strėlinė ant jo nugaros atrodė visai ne vietoje. Jordį gali pažinti nors ir iš lygos atstumo.

  „Jordi! „ susukau aš džiaugsmingai

  Jis atsisuko mano balso link, bet jo akys negalėjo manęs rasti tarp visų tų šakų ir lapų, taigi jo žvilgsnis grįžo prie šuns ir jis gerai prisitaikęs paleido į jį strėlę.

  Šuo vėl suinkštė ir dabar iš jo kyšojo dar viena strėlė. Jis jau nebeatrodė toks energingas, jau nebenorėjo loti ir tik šnairavo Jordžio link.

  Trečia Jordžio strėlė nulėkė į krūmus. Tas pats nutiko ir ketvirtai. Jei kartą nepataiko tai ir susinervina.

  Jordis jojo aplink šunį plačiu pusračiu. Jis atjojo iš dešinės o dabar buvo visai kairėje. Bet su kiekvienu arklio žingsniu jis dar ir artinosi.

  Jis ir vėl šovė į šunį, ir dabar jau pataikė, bet šaudyti jau nebebuvo reikalo. Šuo juo gulėjo ant žemės ir sunkiai kvėpavo.

  Jordis ėmė joti šuns link o aš ėmiau lipti nuo medžio. Kai nulipau, Jordis jau buvo čia pat. Aš apėjau šunį plačiu lanku ir atsistojau prie nukaršusio arklio kuriuo Jordis  visad jodinėjo.

  „Tau galvoj negerai. „ burbtelėjau Jordžiui spoksodama į šunį gulintį savo kraujo baloje, „Aš ant to medžio galėjau ir pasėdėti“ dar pridūriau, nes numaniau kad jis jau galvoja kad esu visiškai nedėkingas žmogus.

  Staiga miško pakraštyje išgirdau balsus ir kažką jojant. Greit užšokau ant Jordžio arklio, nes buvau įsitikinusi, kad jis jos tolyn.

  Trys vyrai ant savo gražių aukštų žirgų jau pasirodė iš už medžių.

  Jordis dar galėjo bėgti, aš žinojau kad jis dar galėjo bėgti, niekas nekiūtojęs šiose miškuose taip ilgai kaip jis, jis tai jau tikrai žino kur galima greit pasislėpti. Bet jis, kažkodėl, nebėgo. Aš jau norėjau nulipti nuo to jo kvailo arklio ir nerti į krūmus, bet vyrai jau buvo visai čia pat ir kuo aiškiausiai mane matė.

  Aš spyriau Jordžiui blauzdan ir sušnibždėjau:
  „Jok! „

  Bet jis tik spyrė man atgal ir linktelėjo galva šuns link.

  Kam jam tas šuo reikalingas? Negi ketina suvalgyti pietums?

  Kažkas sušlamėjo žolėje prie medžio. Buvau visiškai pamiršusi apie Dianą. Visai nepastebėjau jos lipančios nuo medžio.

  Ji pribėgo prie vieno vyrų kai jie jau lipo nuo savo žirgų.
  „Jis norėjo užlipti į medi ir mus suėsti! „ sušuko ji išpūtusi savo ir taip jau didelias mėlynas akis.

  Du vyrai laikėsi atokiau ir kažką šnibždėjosi, bet tas prie kurio buvo pribėgusi Diana priėjo prie šuns visai arti.

  Vyriškis buvo aukštas ir raumeningas bet vis vien atrodė kažkoks kaulėtas. Ypač tas jo veidas su atsikišusiais žandikauliais ir jo didelės ilgapirštes rankos. Jis buvo tamsiai įdegęs, galva buvo pilna juodų garbanotų plaukų ir jis buvo įbedęs savo tamsias tamsias akis į savo šunį.

  Nežinojau ar šuo jau nustipęs ar dar ne, rodos jau nebekvėpavo.

  Kuo ilgiau Mardukas žiūrėjo į savo šunį tuo labiau aš gūžiausi. Jis visada mane truputį baugino. Gal jei pakankamai susigūšiu ir tylėsiu, jis manęs visai nepastebės. Gal net dar pavyktų nerti į krūmus, jis juk visai į mus nežiūrėjo.

  Aš dar kartą spyriau Jordžiui. Dabar kai jų žirgai rupšnoja žolę, mes tai jau tikrai galime pabėgti, bet Jordis lyg ir visai nepajuto mano spyrio. Aš pasilenkiau pažiūrėti jam į veidą. Jo žvilgsnis bėgiojo tai prie šuns tai prie Marduko veido, ir jis iš visų jėgų stengėsi nespoksoti į strėles styrančias iš šuns kūno. Gal jei Jordis į jas nežiūrės tai ir Mardukas jų nepastebės, ir paliks jas ramybėje.

  Mardukas rodės skaitė Jordžio mintis. Jis pasilenkė, stipriai trūktelėjo pirmą strėlę, antrą, trečią. Ištraukė visas tris ir pasidėjęs jas sau per kelį - sulaužė. Ir tada net nenumetė jų ant žemės o įsidėjo sau į kišenę.

  Nemaniau, kad jas galima taip lengvai perlaužti, bent jau kai ta padare Mardukas tai pasirodė esą visai lengva. Bet kita vertus, aš niekada ir nebandžiau jų laužyti.

  Dabar čia likti lyg ir nebeliko prasmės, taigi aš dar kartą spyriau Jordžiui blauzdan, šį karta jau daug stipriau, nes jis, matyt, šiandien nenori skaitytis su mano nuomone.

  Kaip tik tą akimirką Mardukas pažiūrėjo į Jordį. Gal ketino ką nors pasakyti, bet gerai į jį įsižiūrėjęs, tik atsiduso, pakėlė savo šunį ir ėmė rišti jį prie balno. Du prieš tai tiesiog stoviniavę vyrai kaip mat pripuolė jam padėti, ir jie visi trys greit išjojo, taip ir netarę mums nė vieno žodžio. Dina nusekė paskui juos, tikriausiai buvo įdomu ką gi jie veiks su nustipusiu šunimi.

  Dabar tai jau tikrai maniau, kad Jordis sau nujos, bet ne, jis nulipo nuo savo arklio.

[/the end]