Penkto kampo gatvė, šeštą po pietų

- Labas rytas, kelkitės miego maišai! - Tai mano žmonelė žadina vaikučius į mokyklą, tik kam jai reikia trankyti puodą samčiu? Vakar visą dieną sunkiai dirbau, o vakare buvau trumpam užsukęs į Galvūziją atsigaivinti stiklinaite šalto vaisneuogio gėrimo. Gera vakarop užsukti pas Kasmandarbą į jo tuštinukę, ten po dienos darbų renkasi vien poetai, gydytojai, rašytojai, na dar užsuka viena kita valytoja. Juk Galvūzijoje valytojos darbas pats gerbiamiausias, o didžiausias pažeminimas- būti išrinktam į seimą. Neduok Dieve pakliūti į tą vietą, pačiam blogiausiam savo priešui to nelinkėčiau!
- Ir tu miego maiše lipk iš lovos! - Tai man. Ką gi teks ropštis iš šilto guolio į šaltą kasdienybės realybę, nors taip nesinori... Bet tas bam- bam- bam į puodo dugną neleidžia miegoti tarsi sąžinės priekaištas.
Pala, pala, betgi jūs dar nieko nežinote apie Galvūziją, o gal jau žinote? Gal jums irgi teko ten pabūvoti, tik bijote apie tai kam papasakoti? Iš pradžių ir aš bijojau, jau vien dėl to kad neuždarytų į kokią ligoninę „sveikatos patikrinimui“. Žiauriai nemėgstu kai koks nupiepėlis daktarėlis grūda savo nešvarų šaukštą į burną ir dar apsimesdamas geruliu paprašo:
- Sakykite a- a- a...
Ne, ne, tokie daktarai ne man. Aš jau geriau tūkstantį kartų apsilankysiu pas Galvūzijos gydytojus, nei vieną kartą pas mūsiškį! Kad jūs žinotumėt kaip ten smagu, netgi nesinori išeiti iš gydytojo kabineto! Štai kartą man suskaudo gerklę, tiesiog pas Kasmandarbo buvo nemokamų ledų diena, na ir aš jų truputį padauginau. Buvo surengtos staliukų varžybos, reikėjo valgant ledus su pilna burna dainuoti „Pūsk gaivusis vėjau“. Po varžybų taip užkimau kad nebegalėjau gerajam barmenui net padėkoti už vaišes. Matydamas mano kančias Kasmandarbas pats palydėjo mane pas gydytoją Šokosviestą. Jau pats gydymo kabinetas kelia pasitikėjimą. Štai kad ir paciento kėdė, ji karališko sosto formos, minkštutė, tikra palaima jūsų užpakaliukui! O kur dar didžiuliai indai su „gaiviuoju kalnų oru“? Jei gydytojas atidaro tokį indą, įkvėpus to nuostabaus oro, pačios kojos pasileidžia šokti!
Buvau tuoj pat pasodintas į sostą, o ponas Šokosviestas davė čiulpti ledinuką sulig delnu.
- Ledinuke įtaisyta vaizdo kamera, jūs pamažu jį čiulpkite, o aš tuo tarpu apžiūrėsiu skaudamą gerklę, - šypsodamasis tarė gerasis gydytojas, prisėdęs prie didžiulio vaizduoklio.
Atsipalaidavęs sėdėjau murkiančiame krėsle čiapsėdamas ledinuką, o tuo tarpu gydytojas net sušilęs ieškojo ligos židinio, vadinamos „motininės“ bakterijos. Kai tik ją aptiko ir sunaikino, viskas iškart pasibaigė, dingo užkimimas, nustojo gerklės skausmas.
- Ačiū jums, gerasis gydytojau, kaip galėčiau atsidėkoti? - mandagiai paklausiau.
- Na, man labai nepatogu jūsų prašyti, bet gal galėtume kartu sudalyvauti „Pūsk gaivusis vėjau“ duetų varžybose? Jūsų tokios stiprios balso stygos, kad mes tikrai gautume Didijį Prizą!
Na ir kaip gi aš galėjau atsakyti gerajam gydytojui! Tą dien dar ne kartą teko pasėdėti gydytojo soste ir sučiulpti ne vieną ledinuką, bet mūsų iškovota Didžiojo Prizo taurė dar ir dabar puikuojasi pono Šokosviesto kabinete.
Tokios tad tokelės! Apskritai, Galvūzijos žmonės labai mėgsta visokį sportą ir turi jo labai daug rūšių. Tai ir „Bėgimo ant žirnių“ varžybos, ir „Pelinių pačiūžų riedulys“, dar vadinamas „Galvaspyriu“, mat kamuolį galima varyti ir į vartus mušti tik galva. Apie šį žaidimą reikėtų papasakoti kiek plačiau:
Įsivaizduokite dideles stalo teniso raketes, ant kurių pritaisyti slidininko batai, o iš apačios pritvirtinti mažučiai pakinktai sportinėms pelėms. Į pakinktus įkinkomos stipriakojės sportinės pelės, batai apsiaunami ir jau galima žaisti! Jei pelytės gerai treniruotos, užtenka joms tik pasakyti ramiu balsu į kurią pusę jus nešti ir jos pasileidžia šuoliais. Taip stovint ant pelyčių kinkinio, galva reikia sugauti ir išlaikyti kamuolį, o priartėjus prie priešininko vartų, įmušti įvartį! Sunkus sportas, bet kai suskamba jūsų spalvos gongas skelbdamas komandai pelnytus taškus ir visi žiūrovai prapliumpa ovacijomis, tai pasijaučiate kaip ant debesėlio!
Gaila kad ryte laikas taip greitai bėga ir aš negaliu jums papasakoti apie tą nuostabią šalį kiek daugiau, bet nenusiminkite, darbo diena baigsis, grįšiu namo, įsispirsiu į savo panešiotas šliures, sėsiu į supamą krėslą ir būtinai papasakosiu apie savo nuotykius Galvūzijoje. Nors ne, gal geriau jūs patys ateikite į Galvūziją. Ką, nežinote kaip ten patekti? Tai juokų darbas! Tereikia susirasti septynis tiltus permestus per vieną upę ir po jais praeiti. Tuojau paaiškinsiu kokia eilės tvarka: po pirmu tiltu einate paprastai, veidu į priekį, po antruoju- atbulas, trečią tiltą praeinate šonu, pakėlę rankas, veidu į dešinę, ketvirtajį taip pat, tik žiūrėdami į kairę, po penktuoju teks pratipenti žąsele ištiesus rankas į priekį. Uf, pavargau beaiškindamas ir laiko jau nebeturiu, o, mano autobusas! Iki! Po darbo, būtinai papasakosiu kaip praeiti kitus du tiltus ir tada pasimatysime pono Kasmandarbo tuštinukėje Penkto kampo gatvėje, iki!