Pasaka apie Jonuką

Viename kaime, netoli miško, gyveno neturtinga moteris, kuri augino vienturtį sūnelį vardu Jonukas. Vaikas buvo gražus, labai mamos mylimas, tačiau, - neklusnus, grubus, mėgstantis daryti visokias išdaigas. Nepadėdavo savo mamai jokių darbų dirbti, bardavosi prieš ją, reikalaudavo vis naujų rūbų bei žaislų. Kaimynai jo nemėgo ir šito nuo jo neslėpė. Berniukui tai nepatiko. Jis nesuprato, kodėl jo nemėgsta, nes jis neįsivaizdavo kitokio savo elgesio.

Vianą dieną, netoli jų gyvenvietės, į kaimą atvažiavo ir apsigyveno nauja šeima, kuri atsivežė sūnelį Petriuką ir dukrytę Onutę. Šitie vaikai buvo didelė priešingybė Jonukui: - gerai iašauklėti, paslaugūs, mandagūs ir nuoširdūs. Jonukui rūpėjo nauji draugai. Tuoj susipažino. Jam patiko su jais žaisti, bet po kurio laiko pradėjo jų nuomonės nesutapti: Naujieji kaimynai nepritarė jo išdaigoms: nešaudė su timpomis paukštelių, neskriaudė gyvulėlių ir kalbėjo penelyg mandagiai. Jonukas pastebėjo, kad jis nepritampa prie naujųjų draugų, o ir kaimynai šiuos vaikus gyrė ir džiaugėsi jais. Jonukui sukilo pavydas: „ O kodėl aš negaliu šitokiu tapti, kuo aš blogesnis? Visi juos giria, o mane peikia! “

Neužilgo Jonukas taip pasikeitė, kad tapo savo elgesiu neatpažįstamas: - Atneša mamai vandens, nesibara prieš ją, sveikinasi su kaimynais, padeda panešti sunkų nešulį, pasidarė  mandagus. Visi pamatė jo pasikeitimą ir pradėjo juo džiaugtis, net jam girdint, kalbėjo apie jį labai palankiai. Jonukui to ir tereikėjo: - pelnė aplinkinių pagyras, didžiavosi pats savimi, o širdyje liko -  koks buvęs,: kai niekas nematė išdarinėjo savo išdaigas, kaip ir anksčiau.

Kartą Jonukas pamatė po medžiu sėdintį senelį. Nutarė prieiti prie jo ir pasisiūlyti kuom nors jam padėti. Kai Jonukas priėjo, senelis meiliai pasižiūrėjo ir tarė: „Labai džiaugiuosi, Jonuk, kad tu nori daryti gerus darbus, bet aš noriu, kad tu juos darytum iš širdies. Toks apsimestinis gerumas tau nieko gero neduoda. “ Jonukas nustebęs paklausė: „Iš kur, seneli, mane pažįsti? “ O senelis jam tarė: „Aš esu tas, kuris mato visų širdis, gerus ir blogus žmonių darbus. Myliu visus, o tave taip pat. Stebiu tave nuo mažens. Matydamas, kad tu blogai elgiesi, aš atsiunčiau tuos naujus kaimynus tau, kaip pvyzdį, kokiu tu turi tapti.. Jau pamatei, kad gali būti geras, tik reikia to panorėti ir iš širdies stengtis. Todėl susimąstyk ir pasistenk pasikeisti. Kai ateis mintis pasielgti blogai, prisimink mane, tai tau labai padės. “ Jonukas ilgai negalėjo suprasti, kas tas senelis. Paskui mamytė jam paaiškino, kad tai buvo Dievas, apsimetęs seneliu. Nuo to laiko, Jonukas visada prisiminė šito senelio patarimą ir tapo labai geru vaiku.