Tu beširdė sesuo, tu žmogžudys šešėlis!
Ir vėl neleidi ilsėtis mano vėlei!
Tu iškasi duobę ir užverti ją purvu!
Tu juokiesi, sukiojies ir spjaudais krauju!
Ir kam tu man leidai tave vėl pažinti?
Pavirsti vaiduokliu vis niūresniu...
Ir kam tu verti mano siela kankintis,
Tarp tūkstančių tavo niekingų vergų?